Remiantis Lietuvos Statistikos departamento 2014 m. duomenimis, 2013 metais Lietuvoje bendrasis gimstamumo rodiklis (1tūkst. gyventojų) siekė 10,1, o bendrasis mirtingumo rodiklis (1tūkst. gyventojų) – 14,0. Tai reiškia, kad bendrasis natūralios gyventojų kaitos rodiklis (1tūkst. gyventojų) buvo neigiamas - 3,9. Šis neigiamas rodiklis mūsų šalyje nuo 2005 m. vis auga, ir jokių teigiamos dinamikos ženklų nesimato.
Nors pagal suminį gimstamumo rodiklį, kuris 2013 m. Lietuvoje buvo 1,59, kaip ir atitinkame ES vidurkį, tačiau pagal bendrąjį natūralios gyventojų kaitos rodiklį (1tūkst. gyventojų) esame 26-oje vietoje iš 28 Europos Sąjungos šalių, į priekį „užleisdami“ tik Latviją ir Bulgariją. Reiktų priminti, kad gyventojų skaičius valstybėje išlieka stabilus ir nemažėja, jei suminis gimstamumo rodiklis (angl. total fertility rate, TFR) yra ne mažiau 2,1. Taigi, vienareikšmiškai esame nykstanti tauta.
Manoma, kad nevaisingumas paliečia apie 10-15 proc. šeimų, arba maždaug kas septintą šeimą. Ši situacija nėra būdinga vien Lietuvai, tačiau aktuali ir daugeliui išsivysčiusių pasaulio šalių. Kadangi puikiai žinoma, kad jaunų žmonių trūkumas neišvengiamai blogina ekonominę bet kurios šalies būklę, todėl valstybės, motyvuotos palaikyti ekonominę ir socialinę žmonių gerovę, skiria gimstamumo skatinimui ir nevaisingumo problemos sprendimams didžiulį dėmesį.
Pavyzdžiui, prieš gerą dešimtmetį Japonijoje susiklosčiusi situacija buvo paskelbta demografine katastrofa, kai 2005 m. suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,26, ir buvo paskaičiuota, kad tokiai tendencijai išliekant, 2050 m. Japonijos populiacija sumažės net 33 milijonais gyventojų (World Data Bank duomenys). Šioje labai išsivysčiusioje ir pažangiomis technologijomis garsėjančioje šalyje buvo imtasi įvairių priemonių šiai problemai spręsti. Vienas iš sprendimų – padidinti šiuolaikinių veiksmingų nevaisingumo gydymo technologijų prieinamumą gyventojams.
International Committee Monitoring ART, CMART duomenimis, 2010 metais Japonijoje atliktų pagalbinio apvaisinimo procedūrų (IVF) skaičius, tenkantis 1 milijonui vaisingo amžiaus 25-40 metų moterų siekė apie 17 tūkst. Demografinė kreivė pradėjo didėti, ir 2013 m. Japonijoje suminis gimstamumo rodiklis pakilo iki 1,43.
Didelis dėmesys efektyviam nevaisingumo gydymui skiriamas ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Pagal atliekamų pagalbinio apvaisinimo procedūrų (IVF) skaičių, tenkantį 1 milijonui vaisingo amžiaus 25-40 metų moterų, pasaulyje 2010 m. pirmavo Danija (28 tūkst.), toliau rikiuojasi Australija ir Naujoji Zelandija (21 tūkst.), jau minėta Japonija (17 tūkst.), Prancūzija (12 tūkst.), Jungtinė Karalystė (9 tūkst.), JAV (4,5 tūkst.).
Kalbant apie nevaisingumo priežastis, mūsų šalyje dar vyrauja mitas, kad moterų nevaisingumas gerokai dažnesnė problema nei vyrų nevaisingumas. Skaičiai sako ką kita. Remiantis tiek pasauline, tiek ir mūsų vaisingumo centrų statistika, šeimų nevaisingumo priežastys pasiskirsto taip: moterų nevaisingumas (ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių pažeidimai, gimdos ir pilvaplėvės pokyčiai ir kt.) - 30-40 proc., vyrų nevaisingumas - 30- 40 proc., ir moters, ir vyro vaisingumo sutrikimai vienu metu – apie 40 proc.
Pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10-AM), kurią skelbia Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nuo 1994 m., nevaisingumas yra liga, kurios kodas N97 (nuo N97.0 iki N97.9).
Nevaisingumo, kaip ir kitų žmogaus ligų bei sveikatos sutrikimų priežastys, šiuolaikiniame pasaulyje diagnozuojamos ir gydomos, remiantis medicinos mokslu paremtais įrodymais. Įrodymais pagrįsta medicina - tai sąžiningas, tikslus ir protingas esamų šiuolaikinių įrodymų naudojimas pacientų gydyme, kuris remiasi labai geru naujausių mokslo įrodymų sisteminimu, apibendrinimu ir išmanymu. Kadangi nėra dviejų kaip vandens lašas panašių vienas į kitą žmonių, labai svarbus individualus požiūris ir personalizuotas nevaisingumo gydymas, kai remiantis naujausiais medicinos mokslo įrodymais, parenkamas specifinis, asmeninis, konkrečiam žmogui ar porai geriausiai tinkantis gydymas.
Nors didžioji dalis nepastojimo priežasčių yra vienareikšmiškai biologinės, tačiau apie 10-15 proc. atvejų nevaisingumo priežastys išlieka neaiškios. Kadangi faktiškai dauguma nevaisingų porų patiria psichologinį stresą ir emocinį diskomfortą, kurie gali sukelti psichosomatinius organizmo pokyčius, gydytojo pareiga – padėti atstatyti sutrikusią psichologinę ir emocinę pusiausvyrą.
Holistinis žmogaus kūno, jausmų, proto ir dvasios, kaip visumos, suvokimas, galėtų padėti rasti geriausią sprendimą, diagnozuojant ir gydant nevaisingumą. Kasmet atsiranda vis daugiau moksliškai pagrįstų patvirtinimų, kad psichoterapeuto konsultacijos, dalyvavimas palaikymo grupėse, meditacija, joga, akupunktūra, qigong technika, Ajurvedos principų pritaikymas gali veiksmingai sumažinti stresą, atstatyti mentalinę ir emocinę harmoniją, ir, pašalinus psichosomatinius sutrikimus, padėti poroms susilaukti palikuonių.
Kai nevaisingumo diagnozė nustatyta, yra trys pagrindiniai gydymo keliai:
- medikamentinis vaisingumą atstatantis gydymas (pvz. medikamentinė ovuliacijos indukcija);
- chirurginis nevaisingumo priežasčių šalinimas (pvz.: laparoskopinis endometriozės židinių bei sąaugų m. dubenyje šalinimas);
- pagalbiniai apvaisinimo būdai (PAB), kai naudojamos priemonės, įgalinančios pastoti ne lytinių santykių metu (IUI, IVF).
Lietuvoje nevaisingumo srityje besispecializuojantys gydytojai akušeriai ginekologai vadovaujasi 2014 m. Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos valdybos patvirtinta „Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodika“, kuri buvo paruošta, remiantis 2013 m. išleistomis nevaisingumo gydymo rekomendacijomis „NICE clinical guideline“, kuriomis vadovaujasi visi Jungtinėje Karalystėje praktikuojantys licenzijuoti gydytojai akušeriai ginekologai (nuoroda čia).
Šių metodikų, skirtų profesionalams, tikslas: geriausiais šiuo metu prieinamais įrodymais pagrįstų šeimų nevaisingumo ištyrimo bei gydymo metodų ir metodikų įdiegimas į kasdienę klinikinę praktiką.
Pastaraisiais metais žiniasklaidoje vis dažniau atsiranda informacijos apie neva naujus nevaisingumo gydymo būdus, kaip pavyzdžiui, natūralios prokreacijos technologijas.
Natūralios prokreacijos technologijos buvo paskelbtos daugiau kaip prieš 30 metų gydytojo T.W. Hilgers’o, įkūrusio Popiežiaus Pauliaus VI institutą ir Nacionalinį moterų sveikatos centrą Nebraskos valstijoje (JAV). Minėtos technologijos atspindi medikų, kuriems dėl religinių įsitikinimų nėra priimtina hormoninė kontracepcija, kaip šeimos planavimo metodas, bei nevaisingumo gydymas, atliekant pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje (IVF) procedūras, požiūrį.
Kalbant apie nevaisingumą, naprotechnologijų principai grindžiami nevaisingumo priežasčių diagnostika, paremta gimdos kaklelio gleivių konsistencijos stebėjimu, kartu atliekant lytinių hormonų tyrimus, medikamentiniu ir chirurginiu gydymu, bet jei tai neduoda laukiamo rezultato - nėštumo, nevaisingai porai rekomenduojama įsivaikinti, bet ne pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje, nes tai prieštarauja religiniams įsitikinimams.
Kadangi šiuolaikinėje medicinoje nevaisinga pora visada yra įtraukiama į sprendimų priėmimą dėl nevaisingumo gydymo taktikos, pagarba poros apsiprendimui dėl tolimesnio gydymo pasirinkimo - viena iš svarbiausių konsultuojančio specialisto profesionalumo savybių. Jei pora dėl savo pasaulėžiūros ar įsitikinimų nepageidauja gydytis taikant pagalbinio apvaisinimo metodus, profesionalus specialistas gerbs šeimos pasirinkimą, ir kvalifikuotai paaiškins tikimybę pastoti, taikant alternatyvius gydymo metodus, arba pasiūlys įsivaikinimo galimybę.
Tačiau nevaisingumo specialistų susirūpinimą kelia tai, kad naprotechnologijų pradininkas ir jo pasekėjai skelbia apie savo taikomų gydymo būdų efektyvumą, klaidinant visuomenę apie savo metodų „naujumą“, bei nepateikiant argumentų ir moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų, kurie būtų įvertinti ekspertų ir publikuoti autoritetinguose specializuotuose leidiniuose. Jei naprotechnologijas propaguojantys medikai skelbtų savo gydymo duomenis ir rezultatus profesiniuose akademiniuose ir klinikiniuose leidiniuose, vaisingumo specialistų konferencijose pristatytų savo sėkmingus rezultatus ir t.t., tai šis metodas neabejotinai taptų labai populiarus, ir viso pasaulio nevaisingumo specialistai jį taikytų savo pacientų gydymui. Deja, taip nėra.
O paaiškinimai būtų labai paprasti:
Gimdos kaklelio gleivių pokyčiai moters menstruacinio ciklo metu pirmą kartą buvo aprašyti dar 1920 ir 1930 metais dviejų ginekologų, K.Ogino iš Japonijos ir H.Knauso iš Austrijos. 1950 m. J. Bilingsas iš Australijos ištyrė ir aprašė gimdos kaklelio ciklinius gleivių pokyčius, pagal kuriuos galima planuoti pastoti arba išvengti nėštumo (Bilingso ovuliacijos metodas). 1972 m. B. Insleris yra pateikęs gimdos kaklelio indekso vertinimo skalę, kompleksiškai vertinant įvairius gimdos kaklelio gleivių pokyčius, kurie padėtų maksimaliai tiksliai nustatyti ovuliacijos laiką. Visi šie metodai yra puikiai žinomi bet kuriam ilgiau praktikuojančiam ginekologui, kadangi praeityje jie buvo naudojami nevaisingumo priežasčių diagnostikoje.
Atsiradus kokybiškai ultragarsinei diagnostikai bei pagerėjus lytinių hormonų tyrimų prieinamumui, gimdos kaklelio gleivių stebėjimas ovuliacijos įvertinimui prarado savo prasmę. Be abejo, moteris gali išmokti stebėti ciklinius savo kūno pokyčius, bet šiuolaikinėje nevaisingumo diagnostikoje yra kur kas patikimesnių ovuliacijos nustatymo metodų.
Yra daug klinikinių situacijų, kai pora negali susilaukti nėštumo dėl to, kad nei gimdos kaklelio gleivių stebėjimas, nei medikamentinis ar chirurginis gydymas neduoda rezultatų, pvz.: dėl kiaušintakių nepratekamumo, vyrų nevaisingumo dėl spermos patologijos ir kt.
Jau virš 10 metų kasmet tenka dalyvauti nevaisingumo specialistų kongresuose Europoje ir JAV, tačiau nei karto neteko girdėti pranešimų ar skaityti publikacijų apie gydymo naprotechnologijomis privalumus. Maždaug prieš penkerius metus teko dalyvauti Kaune vykusioje konferencijoje, kuri buvo skirta naprotechnologijoms, kadangi labai norėjosi išgirsti tai gyvai ir įgyti naujų žinių. Tačiau, atvirai prisipažinsiu, lektorių pateikti gydymo metodai šokiravo: tokiomis nepagrįstai didelėmis hormonų dozėmis mes Lietuvoje, kiek žinau, nevaisingų pacienčių tikrai negydome, bei nebenaudojame pasenusių ir potencialiai komplikacijas sukeliančių chirurginio gydymo metodų (pleištinės kiaušidžių rezekcijos), kas buvo pristatyta toje minėtoje konferencijoje specialistų iš Airijos ir Lenkijos.
Apibendrinant, kad ir kokie nevaisingumo gydymo metodai būtų naudojami, jie yra arba veiksmingi, arba neveiksmingi. Ir tai turi būti įrodyta akivaizdžiais faktais. Naprotechnologijų atstovai iki šiol to nėra padarę. Deja, pastoti negalinčios moterys yra neatsparios negailestingai tiksinčiam biologiniam laikrodžiui, o vyrai – įvairiems išorėms, aplinkos faktoriams. Praleidus tinkamą laiką, kada dar tikrai galima susilaukti vaiko, ateityje gali nebepadėti net ir sudėtingi pagalbinio apvaisinimo gydymo būdai.
