„Svarbiausia – kantrybė ir užsispyrimas“, – kalbėdama su „Tiesa“ sakė T. Dvelytė.

Į Lietuvą iš Norvegijos sugrįžusi 29 metų moteris, emigracijoje išgyvenusi vėžį, dabar ne tik dalijasi šia patirtimi su visais norinčiaisiais, bet ir atlieka išsamų tyrimą, kuris galbūt atvers akis daugeliui.

– Toma, gal trumpai prisistatytumėte?

– Esu dietistė, bet netrukus įgysiu sveikatos mokslų tyrėjos magistro laipsnį. Šiuo metu jau esu pradėjusi vieną tyrimą apie kūno kultą. Taip pat esu tinklaraštininkė, svetainėje nomnom.lt dalijuosi sveikos mitybos patarimais bei patirtimi, kurią turiu po daugelio metų darbo su klientais bei sunkios onkologinės ligos.

Noriu įkvėpti žmones atrasti kažką naujo, padėti jiems suprasti, kas gali pagerinti jų sveikatą, savijautą.

– Tai nėra agresyvus siūlymas tapti veganu?

– Tikrai ne: juk visi esame skirtingi, ir tai, kas tinka man, gali visiškai netikti kitam. Kiekvienas gyvename skirtingose aplinkose, skirtingi mūsų susiformavę įpročiai.

Greičiau siūlau galimybę atrasti ir parodyti, kaip tai galima išbandyti.

– Ar toks gyvenimo būdas gali būti netinkamas fiziologiškai, kūnas gali jį atmesti?

– Gali būti, kad perėjimas prie kitokių mitybos įpročių bus intensyvus – tai priklauso nuo to, kiek laiko žmogus mitybai visiškai neskyrė dėmesio. Viską staiga kardinaliai pakeitus galimas tikrai labai skausmingas perėjimas, šiuo laikotarpiu dėl kintančio mitybos režimo žmogus gali net blogai jaustis, susirgti.

Dėl to žmonės dažnai tiesiog ilgai neiškenčia ir viską meta.

Tiems, kurie visada atidžiau rinkosi maistą, pereinamasis laikotarpis bus paprastesnis.

Dėl to tokioms permainoms pasiryžusiems žmonėms reikalinga specialistų pagalba, kad jie padėtų keisti mitybą, ją subalansuoti. Be to, būtina stebėti savo sveikatos būklę, net jeigu savijauta ir gera.

– Vadinasi, jeigu nesveikas maistas yra kasdienybė, nereikėtų staiga pereiti prie veganizmo?

– Specialistai išsiaiškina, kodėl žmogus iki šiol taip maitinosi, kodėl nenorėjo nieko keisti, kodėl niekas neveikė prieš tai. Jie užveda ant kelio, sudaro planą, kurio reikėtų laikytis.

Reikia žinoti ir tai, kad nėra universalaus patarimo visiems, nors bendrų vardiklių yra: valgyti daugiau daržovių, vaisių, natūralaus maisto, sportuoti, daugiau judėti – tai jau žino visi, bet retas daro. Taigi viena iš pagrindinių problemų išlieka motyvacijos trūkumas. Reikia žinoti, kaip ją išlaikyti, skatinti.

Toma Dvelytė

– Ir kaipgi? Kas, Jūsų nuomone, dedasi žmogaus galvoje, kad jiems motyvacijos pritrūksta?

– Manau, kad žmonės išsikelia su realybe prasilenkiančius tikslus.

Jie nori visko greitai: noriu tapti sveikas iš karto, svorio noriu numesti tuoj pat. Trūksta supratimo, jog tokiu, koks jis yra šiandien, tapo ne per vieną dieną. Ne, tai užtruko ne vienerius metus, tai lėmė daug aplinkybių, tarp kurių – ir įprasta mityba.

Lygiai taip pat ir su permainomis. Reikia suprasti, kad jos irgi užtruks. Reikės keisti ne tik mitybą, bet ir gyvenimo būdą, mintis. Tai ne rūbus pasikeisti. Reikia kantrybės ir užsispyrimo.

– Pasidalykite patirtimi: kodėl, kokių permainų prireikė ir kiek laiko tai užtruko?

– Mano augalinės mitybos pasirinkimą lėmė liga – aš susirgau limfos vėžiu. Norėjau, kad po gydymo grįžtų mano energija, normaliai funkcionuotų organizmas, sustiprėtų sveikata. Nes po gydymo būdavo tikras iššūkis net atsikelti iš lovos.

Tokia buvo mano motyvacija. Ir kai pamačiau, kad permainos duoda rezultatų – po metų jaučiausi atsigavusi – nutariau tęsti.

Be to, mano sveikata išties pagerėjo labai greitai: mačiau žmones, kurie po chemoterapijos kursų negali atsistatyti per trejus metus, juos vis dar pykina, neauga svoris.

Taigi, permainos užtrunka. Ne tris savaites, kaip teigiama kai kurių procedūrų reklamose.

– Kodėl nesustojote?

– Taip maitinuosi jau trejus metus, nenoriu mesti – man tai tinka ir patinka, jaučiuosi puikiai. Taip, sveikatai pasitaisius galėjau grįžti prie senų įpročių, bet nenoriu. Suvokiu, kad suvalgius gabalėlį nuodėmingo torto nieko baisaus nenutiks – taip kartais ir darau. Ir tada suprantu, kaip aš jausčiausi, jeigu taip maitinčiausi nuolat. Nukrypimo nuo kurso pasekmės taip pat yra didžiulė motyvacija.

Toma Dvelytė

– Ar tai toks įdomus būdas priminti: negalima?

– Visur būtinas balansas.

– Kodėl nutarėte dalytis patirtimi, ar tai Jūsų darbas?

– Taip, tai mano darbas, aš tiesiog noriu įkvėpti žmones, taip pat turiu žinių, kaip tos permainos turėtų vykti. Jau gyvendama Norvegijoje pradėjau dirbti su Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais, tačiau tai tebuvo susirašinėjimas su žmonėmis.

O dabar viskas vyksta „gyvai“. Lietuvoje – pati pradžia, bet manau, jog man einasi visai gerai, neabejoju, kad bus dar geriau.

Man tai labai įdomu, motyvacijos tam netrūksta. Įdomios žmonių istorijos, malonu matyti, kaip jie keičiasi, keičia savo ateitį. Dėl to aš tai darau. Aš keičiu žmonių gyvenimus, o tai labai „veža“.

– Daug žmonių į Jus kreipiasi?

– Vasaros pabaiga – ne tas laikas, visi išvažiavę į gamtą šašlykų. Labiausiai susidomėjimas jaučiamas prasidedant naujiems metams, su ta „nauja pradžia“ daugelis sieja naujus tikslus.

– Tai dabar Jūs Norvegijos ar Lietuvos gyventoja?

– Į Norvegiją išvykau vos baigusi dietistės studijas, ten po kiek laiko studijavau toliau. Išvažiuodama žinojau, kad grįšiu, tik nežinojau tikslios datos, tas procesas irgi užtrunka. Taigi sugrįžau tik šį birželį.

Su Norvegija šiuo metu mane sieja tik baigiamasis studijų darbas, labai rimtas ir įdomus tyrimas.

– Koks tai projektas?

– Jo objektas – asmeniniai treneriai vyrai.

Kūno kultas, tobulos formos – dažnos temos, kalbama visur, kur tik pasisuksi. Daug tyrimų atlikta siekiant išsiaiškinti, kodėl tokio kūno nori moteris, o štai apie tokį vyrą kalbama mažiau, nors jis išgyvena tą patį, būna nepatenkintas savo kūnu, daug treniruojasi ir dailina formas.

Dar mažiau nušviesti asmeniniai treneriai, kurie formuoja mūsų suvokimą, koks turi būti tobulas kūnas, ir rodo save kaip pavyzdį, aiškina, kaip to siekti.

Tai mes su kolegomis Norvegijoje ir ėmėmės aiškintis, koks jų supratimas apie idealų kūną. Kodėl jie taip galvoja.

Toma Dvelytė

– Ką lig šiol pavyko išsiaiškinti?

– Dažnas suvokia, kad kūno idealas neretai yra nepasiekiamas, suvokia, kas slepiasi už tų tobulo kūno reklamų. Žino, kad tai ne pati geriausia vertybė, kad tai gali privesti prie kančių. Kartu jie prieštarauja patiems sau, pasąmonėje siekdami tos neįmanomos tobulybės ir formuodami nuomonę.

Tai tik preliminarios išvados. Pabaigus analizę bus daugiau aiškumo.

– Kodėl jo reikia? Tai gali būti tarsi bomba tiems, kurie tiek laiko praleidžia dailindami formas...

– Tai labai įdomi tema, informacija – labai reikalinga visuomenei: koks tas idealus kūnas, ar apskritai toks egzistuoja, kas sukūrė dabartinius jo standartus ir pan.

Gal tada ir praregės visuomenė, gal dings tas kūno kultas, kuriam dabar skiriama labai daug dėmesio. Gal jį bus galima nukreipti visai kita, naudingesne linkme, ir tobulėti kitaip.