DELFI kalbinti specialistai pripažino, kad nimfos – dar ne visai subrendusios erkės – ir yra labiausiai pavojingos.
Nimfa - keturiskart mažesnė
Erkės vystymosi etapai yra šie: kiaušinėlis, lerva, nimfa ir suaugusi erkė. Kiekvienoje vystymosi stadijoje erkėms būdinga vienkartinė mityba, kraują ji siurbia nuo poros dienų iki savaitės. Po to erkė gali peržiemoti ir vystytis į naują stadiją.
Ekologas Rokas Vanagas paaiškino, kodėl nimfų reikėtų pasisaugoti labiau.
„Lietuvoje paplitusios erkės subręsta per dvejus metus. Pirmaisiais metais jos krauju dar nesimaitina, būna labai mažos. Žmogui jau pavojinga antrametė erkė, vadinama nimfa. Jei gyvis užsikrėtęs, jis gali įsisiurbti žmogui, užkrėsti kraują ir nepastebėtas nukristi. Tokiam žmogui gresia erkinis encefalitas arba Laimo liga.
Nimfa, palyginus su subrendusia erke, gali būti net keturis kartus mažesnė. Blogiausia ne tai, kad ji lengvai prisisiurbia, bet tai, kad ji dar neretai būna per maža – įsisiurbia, tačiau neišsilaiko ir nukrinta, jau spėjusi apkrėsti žmogų“, - sakė jis.
Nimfa yra belytė, maždaug dvigubai didesnė nei lerva. Ji turi aštuonias kojas, o jos kūnelis yra kietesnis nei lervos.
R. Vanagas pabrėžė, kad pavojingos visos – tiek dvimetės, tiek subrendusios erkės. Anksčiau būdavo manoma, kad kuo erkė senesnė, tuo ji pavojingesnė, tačiau tai – netiesa.
„Mažųjų erkių taip lengvai nepamatysi. Apie ligą gali sužinoti tik pajutęs pirmuosius jos simptomus, o erkės ir akyse nematęs. Pavyzdžiui, Laimo ligos komplikacijos gali pasireikšti tik po poros metų“, - perspėjo jis.
Nimfų populiacija didžiausia
Būtent erkių nimfos yra pagrindinės Laimo ligos sukėlėjos – boreliozės – platintojos. Jų įsisiurbimai dažnai lieka nepastebėti. Jos greičiau nei suaugusiosios erkės užkrečia Laimo liga. Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjos pavaduotojos medicinos entomologės Mildos Žygutienės, to priežastis labai paprasta.
„Visos erkės yra pavojingos. Patogenų perdavimo keliai patys įvairiausi. Kalbant apie erkinį encefalitą, juo užsikrėtus patelei, liga perduodama iš daliai kiaušinėlių, tad ir pačios mažiausios erkės jau gali būti užkrato nešėjos. Jei erkė užsikrečia kurioje nors vystymosi fazėje, ji virusą „nešasi“ likusį gyvenimą.
Kai kuriuose šaltiniuose antrametės nimfos vadinamos pavojingesnėmis dėl to, kad jų tiesiog būna daugiau. Kiekvienu vystymosi etapu dalis erkių populiacijos žūsta – jų gyvenimas nėra labai lengvas. Populiaciją gali išretinti maisto stygius, prasta gyvenamoji vieta. Tad nors ir visų stadijų erkės pavojingos, nimfų būna daugiausia“, - sakė specialistė. Riziką susirgti erkiniu encefalitu mūsų šalyje padidina tai, kad čia yra nepaprastai geros sąlygos veistis erkėms. Daugiau negu trečdalis Lietuvos yra miškingos teritorijos, dominuoja mišrių lapuočių miškai, drėgmės užtenka
Ji pabrėžė, kad kaip ir suaugėlė, mažoji nimfa taip pat įsisiurbia į odą, suformuoja cementinį kamštį ir ant kūno būna tiek laiko, kol prisisiurbia reikiamą kraujo kiekį.
„Bėda kita – nimfa labai smulki, tad ją sunku pastebėti. Dažnai žmogus aptinka erkę tik šiai jau pastambėjus nuo kraujo. Itin pavojingos vietos, kurių žmogus lengvai nemato veidrodyje, pavyzdžiui, nugarinė dalis, kaklo ar plaukuota galvos sritis“, - vardijo pašnekovė.
Erkinis encefalitas
Erkinis encefalitas (EE) – sunki virusinė liga. Erkinio encefalito virusas pažeidžia galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus. Maždaug 10 proc. sirgusiųjų patiria sunkius liekamuosius reiškinius – paralyžių, parezę, sutrikusią koordinaciją, tremorą. Net 20 proc. sirgusiųjų diagnozuojamas neurokognityvinis sindromas – sutrinka visos pažintinės, mąstymo, intelektualinės, atminties, dėmesio, emocijų funkcijos. Tokie asmenys nebegali tęsti įprasto darbo ar studijų, labai pablogėja jų gyvenimo kokybė.
ULAC svetainėje teigiama, kad EE inkubacinis periodas trunka 2 – 28 dienas, vidutiniškai 7 – 14 dienų. Maždaug 80 proc. atvejų ligos eiga būna dvibangė. Pirmosios ligos fazės kliniką, kuri trunka 1 – 8 dienas, sukelia pirmoji viremijos banga. Jos požymiai yra nespecifiniai: karščiavimas, kaulų, raumenų, galvos skausmai, nuovargis, bendras silpnumas, rečiau – dispepsiniai ar viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai.
Laimo liga
Laimo liga (LL) – tai lėtinė ar recidyvuojančios eigos transmisinė gamtinė židininė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus bei sistemas. Dar kitaip ši liga vadinama Laimo borelioze. Pirmą kartą liga aprašyta JAV 1977 m. Lietuvoje Laimo liga nustatyta 1987 m.
Pirmajai ligos stadijai būdingi bendri infekcijos požymiai ir migruojanti eritema (Erythema migrans), atsirandanti erkės įkandimo vietoje, dažniausiai praėjus 1-4 savaitėms po įsisiurbimo, nors kartais eritema gali išsivystyti ir anksčiau arba tik po 2 mėnesių. Bėrimas yra didesnis nei 5 cm ir plečiasi. Eritema susiformuoja 80-90 % atvejų.
Daliai ligonių kartu su eritema pasireiškia ir neryškių bendro pobūdžio negalavimų: silpnumas, galvos, sąnarių ir raumenų skausmai, gali pakilti temperatūra. Ligoniams išsivysto limfadenitas.
Antroji ligos stadija – tai neurologinių ir kardialinių sutrikimų stadija, pasireiškianti praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po eritemos atsiradimo. Šios stadijos metu gali išsivystyti antrinių odos pažeidimo simptomų, tačiau dažniausi neurologinio pobūdžio sutrikimai: neuritas, kaklo, krūtinės ar juosmens-kryžmens srities radikuloneuritas, mononeuritai, encefalito ar meningito požymiai. Ligoniai skundžiasi nuovargiu, miego sutrikimu, atminties susilpnėjimu, svaigimu, skausmu ausyje ir kt. Dažnai pasireiškia migruojančios artralgijos, mialgijos, oostalgijos. Būna trumplalaikų artrito atakų. Anksčiausiai pažeidžiamas sąnarys, esantis šalia pirminio odos pažeidimo.
Trečiosios stadijos metu vystosi progresyvi audinių destrukcija: atrofinis lėtinis akrodermatitas, lėtinis radikulomielitas, encefalomielitas, gali pasireikšti lėtinis skausmo sindromas, raumenų silpnumas, ataksija, atminties susilpnėjimas, pažeidžiami kelių, pečių, alkūnių, net ir smulkūs sąnariai. Sąnarių patologija, sergant Laimo liga primena reumatoidinį artritą.
