Norėčiau lieknesnio vyro: strategijos, kurias išbandžiau

Kai šiąnakt nubudau nuo tylių vyro žingsnių šaldytuvo link, supratau, kad fiasco patyrė dar viena mano strategija padėti jam sulieknėti.

Ne, ne antsvoris. Tai jau seniai nutukimas. Protingas, darbe superine valia pasižymintis vyras. Tas, kur apgins, už kurio – kaip už mūro. Problema, kad labai jau tas „mūras“ platėja. Lipdamas laiptas dūsta. Cukraus kiekis kraujyje – pakilęs, cholesterolis padidėjęs.

Gydytoja įspėjo, kad nekeisdamas gyvenimo būdo susirgs diabetu, bet jam nė motais. Todėl imuosi iniciatyvos. Sakau visiškai aiškiai: „Jei valgysi, kas papuola ir nejudėsi, gangrenuos tavo kojos, apaksi“.

Tam kartui paveikia.

Internete skaitome apie mitybą. Kad valgyti reikia penkis kartus ir po truputį. Perkame garų puodą. Gaminu salotytes, troškinu žuvį ir daržoves, atsisakome maisto gaminimo keptuvėje, naudojame orkaitę.

Staiga paaiškėja, kad 90 proc. parduotuvėje parduodamų produktų – absoliučiai niekiniai ir nereikalingi žmogui. Kitas atradimas, kad visa, kas skanu – nelabai sveika.

Per tris mėnesius vyras numeta 15 kilogramų antsvorio. Džiaugiasi rodydamas, kaip laisvėja marškiniai.

Šalutinis reiškinys – kritiškai vertina žmones, kurie parduotuvėse perka visokį šlamštą ar ateidami į svečius atsineša saldumynų. Įdomu tai, kad svečiuojantis pas gimines ar draugus, vaišinasi įprastai lietuviškai (nemandagu neparagauti), o grįžęs namo graužiasi, kad persivalgė.

Pradeda sveikos gyvensenos mokyti mūsų pačių svečius. „Arbatą geriat su cukrumi? Labai nesveika. Cukrus – baltoji mirtis. O kavos geriau iš viso atsisakyti“, – tiesdamas ranką link šokolado, kurį svečiai atnešė mūsų vaikams, kalba mano mielas.

Išeina bambėdamas

Kaip lieknėjantiems teisuoliams dažnai pasitaiko, netrukus pradeda valgyti pasislėpęs. Pastebiu, kad prie stalo pavalgo saikingai, o kai visi išsiskirsto kas sau, lenda į šaldytuvą. Valgo tarytum darydamas nusikaltimą, paskubomis, godžiai.

„Ką darai!?“ – tyliai prislinkusi gąsdinu. Krūptelėjęs kaip vaikas teisinasi, po kelių kartų su tuo apsipranta – nebeišsigąsta – ignoruoja. Dar po kiek laiko pradeda kilogramais valgyti obuolius, apelsinus, neva „čia vitaminai, sveika“.

Per mėnesį grįžta penki kilogramai. Pripažįsta, kad riboti maistą jam sunku, bet nesileidžia į diskusijas apie sportą. „Neturiu laiko, daug darbo, o vakare reikia tau padėti“.

Atsibosta rūpintis ir man. Kelias dienas salotas darosi pats. Kai įgrysta, jas pakeičia duona ir mėsa, kurios atsipjauna vis daugiau ir daugiau. Kelis mėnesius visai nevalgęs duonos, vėl be jos neišsiverčia, nes „nesotu“.

Dar po mėnesio iš 15 numestų kilogramų belieka 5.

Matau, nieko nebus. Grįžtam prie sporto temos. Bėgti su tokiu viršsvoriu negalima, dviračiai nepatinka, plaukti nemoka ir nenori išmokti. Patariu pradėti nuo vaikščiojimo. Su viskuo sutinka. Tačiau grįžęs iš darbo visaip tempia gumą ir numuilina pasivaikščiojimą. Kitą dieną bando tą patį. Tenka išgrūsti beveik jėga. Išeina bambėdamas: „Tokiu oru net ir šuns šeimininkas į lauką neveja“.

Kitą vakarą tas pats. Visaip bando išsisukti, o kai nepavyksta – pyksta. Užsiuntu ir aš. Ar čia man ar jam reikia!?

Toks pat apvalutis

Dar po mėnesio mano vyras toks pat apvalutis, kaip prieš lieknėjimo vajų. Tik labiau susirūpinęs savo sveikata. Prasideda trečiasis etapas – lankymosi pas gydytojus. Domisi profilaktinėmis programomis, vartoja stiprinančius preparatus, tiriasi.

Džiaugiuosi. Tačiau svorio ir fizinio aktyvumo tai nekeičia. Sėdi prie kompiuterio, į parduotuvę važiuoja mašina, o priprašytas su vaikais išeiti į lauką, sodina juos į kėdutes ir per automobilio langus apžiūrinėja apylinkes, sustodamas prie reikšmingesnių objektų.

„Nepakeliantys užpakalio nuo automobilio sėdynės, senatvėje neišlips iš invalido vežimėlių“, – cituoju garsaus kineziterapeuto žodžius, tačiau jam nė motais. Ir tada įvyksta labai teigiamas dalykas. Nepataisomai sugenda mūsų automobilis. Naujam taip iš karto nėra pinigų, tad mano vyras pradeda vaikščioti. Tiesa, svorio tai niekaip neveikia – pagerėja ir šiaip jau neblogas apetitas.

Buitinis teroras

Imuosi teroro. Visų pirma, bandau pasiekti, kad patiekalų bent jau neužkąstų duona. Paskui iš raciono bandau išgyvendinti majonezus ir kečupus. Rūpinuosi, kad namuose visada būtų sveikų produktų. Keliu scenas šaldiklyje aptikusi koldūnų ar bent jau vietoje grietinės priverčiu naudoti liesą jogurtą. Skelbiu embargą dešrai ir dešrelėms. Verdu daržovių sriubas.

Mano vyras kenčia. Jaučiasi nemylimas. Atsigriebia pas mamą.

Po kurio laiko paaiškėja, kad sriubų dirbdamas namuose pietums net nevalgo, nes reikia pasiimti, pasišildyti. Šviežios daržovės vysta – nesugalvoja pasigaminti salotų. Burokai, kurių sekmadieniais išverdu ir pripjaustau, džiūsta, nes su aliejumi neskanu. Su majonezu būdavo daug skaniau, todėl dabar jis namie valgo... batoną su sviestu. Toliau tunka. Aš raganėju.

Paskutinis koziris – vaikai. Pasikalbėjimai, kad turėtume jiems būti pavyzdys – valgyti gerą maistą, gyventi įdomų, aktyvų gyvenimą. Kaip sekėsi smulkiai neaprašinėsiu. Baigėsi, kad vaikai su tėčiu valgo gerą maistą, o su mama gyvena aktyvų, įdomų gyvenimą, nes tėtis vakarais ir savaitgaliais – prie kompiuterio, dirba.

Apibendrindama kelerių metų patirtį galėčiau patvirtinti – tiesą rašė DELFI. Ypač, kad artimųjų bandymai padėti sulieknėti skatina valgymą pasislėpus.

Todėl dabartinė mano strategija – palikti vyrą ramybėje. Grįžti prie savęs. Rūpintis ne jo, o savo sveikata, savijauta, išvaizda. Rezultatas kol kas gana netikėtas. Vyras sunerimęs. Bando klausti, ar kas pasikeitė. Sakau: „Ne. Tiesiog supratau, kad neturėsiu kito gyvenimo būti sveika, graži ir laiminga“.

Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“
paskyroje