Mes pažįstame pareigūnus, kai jie vilki uniformą: karininkus, pulkininkus, policininkus. Dar kartais uniformuotais vadiname: biuro žmones, vilkinčius tamsiai mėlynus kelnių ar sijonų kostiumus; sporto trenerius, dėvinčius spalvotas tampres, šortus ir stilingus logotipais margintus marškinėlius; mokytojas, derinančias sijonus žemiau kelių su pilkštelėjusiomis palaidinėmis; menininkus su nukarusiais megztiniais. Tai – stereotipinės „uniformos“, kurios kitaip nei policininko ar gaisrininko apranga, gali mus apgauti. Ir laimei, kad stereotipai dažnai nepasiteisina.
Laisvamaniai arba likimo apdovanotieji į darbą gali eiti vilkėdami jiems patinkančiais drabužiais. Ne bet kaip, juk elementarios aprangos etiketo taisyklės galioja visiems. Bet jei nedirbi aptarnavimo srityje ir tiesiogiai nebendrauji su klientais, darbdavys aukštų reikalavimų tavo išvaizdai nekels.
Kiek gali atsipalaiduoti ir kokį drabužį tau rinktis einant į darbą, paliekame spręsti pačiam. Šiandien, esant tiek įvairių specialybių ir dar įvairesnių darbo vietų, kai daug žmonių pasirenka dirbti nuotoliniu būdu (darbas iš namų), sunku būtų įvardinti vieną ir visiems puikiai tinkantį aprangos komplektą. Iš šio laisvumo gimsta kita problema: ką rengtis einant į darbą, kai nėra uniformos?
Ir tada mes pradedam ieškoti, kopijuoti, bandyti neatrodyti nuobodūs, bet ir ne pernelyg iššaukiantys, stilingi, bet konservatyviai patikimi. Ir taip skaudžiai pažįstame rytus, kai iš namų turėjai išeiti prieš penkioliką minučių, o dar neatradai to derinio: patogaus, tinkančio darganotam orui ir tavo visuomet „netobulai“ figūrai, tiesiog klasiško derinuko darbui. Ar norime daug? Arba kai per eilinį šopingą prisiperkam drabužių „į darbą“, taip pateisindami norą pirkti. Ir taip jau nutinka, kad spintoje atsiranda trys vienodi klasikiniai sijonai, keturios tamsiai mėlynų kelnių poros, kurių sakei niekada jau nebepirksi, vienodos palaidinės, kurių atspalvis tau netinka ir tai jau pastebėjai seniai…Chaosas spintoje, chaosas ryte, chaosas galvoje. Ir kartais, aišku tik slaptai, mintyse pagalvoji: jau geriau dėvėčiau uniformą darbe ir nesukčiau galvos dėl aprangos. O kas jeigu uniformą susikurtum pats? Nuspręstum, kad vienas derinys ir viskas? Žinotum ką vilkėsi ne tik ryt ir poryt, bet ir po mėnesio? Juk visi esam nors akimirką užpavydėję Mark’ui Zuckerberg’ui jo minimalistinės darbo aprangos.
Tad ką gauni, o ką prarandi nusprendęs darbe vilkėti „uniformą“?
Pliusai:
1. Šiandien ryte, kaip ir vakar, kaip ir mėnesį prieš, nesuki galvos ką rengtis – nuo kabyklos nusikabini savo „uniformą“, aprangai skiri iki 3 minučių;
2. Pamiršti jausmą, kai visą dieną darbe jautiesi kaip nesavas, kažkaip persipuošęs arba pernelyg atsainiai pažiūrėjęs į savo aprangą;
3. Pamiršti jausmą, kai kūnas – ne savo „namuose“, kai eilinį syk įsispraudei į nepatogius džinsus, vien tam, kad įrodytum, jog juos nešioji ir jie reikalingi tavo garderobui;
4. Vakare ne įprastai numeti drabužius į kampą, o gražiai sukabini juos ant pakabos, nes žinai, kad uniformos tau prireiks ir ryt. Dviguba nauda: tvarka namuose ir užtikrintumas bent dėl vieno rytojaus dalyko – aprangos;
5. Sutaupai energijos, kurią įprastai išnaudodavai „stilizuodamas“ ryte prie veidrožio, ieškodamas to tobulo užbaigtumo, dabar šią energiją gali skirti dienos tikslams įgyvendinti;
6. Tampi atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio aplinkiniams;
7. Tu žinai, kaip jausies su drabužiais, kuriuos vilkėsi ryt: patogiai/pasitempęs/pasipuošęs/išskirtinis/gražesnis sau/pabrėžiantis savo kūną ir t.t. Nelieka nežinomybės jausmo ten, kur nėra prasmės palikti klaustukų;
8. Žmonės tave laiko praktiška asmenybe, kuriai aktualus turinys, o ne „pakuotė“;
9. Tau užtenka turėti kelis aksesuarus, kuriuos iš anksto esi priderinęs prie turimos „uniformos“ ir kuriais lengvai pagyvini kasdieninį stilių;
10. Kūnas ir protas apsivilkus „uniformą“ persijungia į darbo režimą;
11. Tu taip pripranti prie savo „uniformos“, jog pamiršti, kad ją dėvi. Drabužiai yra laiko patikrinti, esi prie jų pripratęs ir jie tau patogūs;
12. Nebereikia apsipirkinėti taip dažnai, kaip tai darydavai anksčiau;
Minusai:
1. Jei apranga tau – viena iš kūrybos formų, gali pavirsti nuobodžiu žmogumi pats sau;
2. Aplinkiniai gali imti klausinėti ar tau nereikia finansinės ar psichologinės pagalbos;
3. Turi investuoti ir papildyti savo spintą naujais vienodais drabužiais (pavyzdžiui, keliomis naujomis poromis baltų marškinių);
4. Esant tokiam klimatui kaip Lietuvoje, praktiška būtų pasiruošti dvejas ar daugiau „uniformų“ skirtingiems metų laikams;
5. Tai vienu kartu didesnės išlaidos drabužiams (nors žiūrint ilgąjame etape, išleistų pinigų aprangai turėtum sutaupyti, tad tai ir pliusas ir minusas viename);
6. Daugeliui gali atrodyti, kad kūrybinį darbą dirbantis žmogus atrodo nuobodžiai, vilkėdamas tuos pačius drabužius kasdien. (Bet kai pagalvoji, kiek kūrybinės energijos išnaudoji ryte spręsdamas kurį megztuką rengtis, vietoje to, kad savo kūrybinę energiją nuo pat dienos pradžios nukreiptum į vykdomą projektą?);
7. Dingsta laisvalaikio praleidimo būdas – apsipirkinėti(nes didžiąją laiko dalį vilki tuos pačius drabužius), kas gal nėra taip jau blogai?
O kokia darbo uniforma gali būti?
Tai gali būti klasikinis mėlynas kostiumas, vilkimas su marškiniais be kaklaraiščio, tai gali būti juodas sarafanas, derinamas su balta palaidine, tai gali būti juodas golfas derinamas su klasikiniais mėlynais džinsais arba patogios kelnės su baltais marškinėliais, tai gali būti ilga spalvota indiška tunika, tai gali būtI... esmę supratai. Tai gali būti drabužiai, kuriuos pasirinkai tapti tavo darbo uniforma ir su kuriais jautiesi patogiai. Labai gali būti, jog skirtingą darbo uniformą pasirinks mokytoja ir tapytoja. Tad jei nori išmėginti šį ekspermentą, savo darbo uniformą turi išsirinkti pats.
Ar man tai tinka? Mesk sau įššūkį – savaitę darbe dėvėk „uniformą“, atrask savo pliusus ir minusus. Gal tai yra tai, ko taip ilgai ieškojai savo patogesnėse darbo dienose?
Skaitykite daugiau: www.minimalistai.lt