Pilkasis Dakaro kardinolas D. Vaičiulis įspėjo S. Loebą laikytis

Darius Vaičiulis sako, kad jo negalima vadinti pilkuoju „Craf Bearings“ Dakaro ekipos kardinolu. Tačiau būtent Antano Juknevičiaus šturmanas atlieka daug nematomo darbo, be kurio sunkiai funkcionuotų visa komanda. Įpusėjus Dakarui DELFI pakalbino legendinėse lenktynėse debiutuojantį D. Vaičiulį.

- Dakaras įpusėjo. Kokia jums buvo pirma Dakaro pusė?

Iš tikrųjų patyriau jau pakankamai daug. Daug daugiau sužinojau apie Dakarą, nei žinojau išvykdamas. Patirtis po truputį kaupiasi, tačiau jos vis tiek trūksta.

Susidūriau su tokiais iššūkiais, kokių tikrai nesitikėjau. Pavyzdžiui pirmas orientavimosi etapas ketvirtą dieną. Tikrai nebuvau pasiruošęs suvaldyti situacijos.

- Nebijote pripažinti savo klaidų.

Yra kaip yra. Pradedant navigacija ir baigiant automobilio remontu. Čia aš irgi buvau visai žalias. Po kiekvienos klaidos ir nesėkmės sužinai ką nors naujo ir važiuoji tolyn.

- Kaip sutariate su Antanu? Teko girdėti, kad aprėkėte Antaną.

Santykiai geri. Mes pasisakome, kas yra negero. Jeigu vienas ar kitas padaro klaidą tai to nepaliekame. Pasikalbame, pakalbame apie kiekvieną konkrečią situaciją, kodėl įvyko taip ar kitaip. Kaip jau ir rašėte – sutrenkiame kumščiais ir varome toliau. Pamokos, klaidos. Viskas ok.

- Kokia situacija labiausiai įsiminė iš pirmos pusės Dakaro?

Tai turbūt šuolis, kai net akiniai nukrito. Perkasta tona smėlio, kol persibrovėme per kopas, kurios nebuvo įspūdingai didelės, bet klampios ir sudėtingos.

O šiaip ritmas pakankamai geras – miegi po 5-6 valandas.

- Galbūt ritmas geras, nes viskas klostosi pakankamai sklandžiai.

Na, norėtųsi geriau. Juk padarėme klaidų, apmaudžių klaidų, dėl kurių žiauriai gaila.

- Bet dar neteko grįžti naktį, kaip kitiems dalyviams.

Na taip – iš kitos pusės lyg ir pasisekė, nes galėjo būti ir blogiau. Esame La Pase – tai buvo mūsų minimalus tikslas. Būtų buvę labai gaila, jei mes čia nebūtume patekę. Yra žmonės, partneriai, kurie čia mūsų laukė ir tikėjosi mus čia pamatyti. Būtų tikrai apmaudu, jei mūsų čia nebūtų.

Tačiau būtume susitaikę su bet kokia situacija. Juk dėl to nepradėsi verkti ir aimanuoti.

- Buvo pasigirdę kalbų, kad lyderiai turi papildomos informacijos, važiuoja ne pagal kelio knygą.

Komanda gali investuoti į rimtesnį pasiruošimą, į žmones, kurie analizuoja kelio knygą iš anksto ir duoda ekipažui papildomus įspėjimus apie ruožus, kelių dangą. Visą tai gali daryti, jei turi pakankamai resursų. Tai viskas legalu ir viskas gerai. Nelegalu tracką turėti važiuojant. Bet jei tracką paruoštų komandos nariai ir tu susipažintum, matytum kur yra way pointai, kur sudėtingiausi taškai, kur labiausiai reikia koncentracijos tai žiauriai padėtų.

Aš nemanau, kad jie pažeidžia taisykles, bet privalumų žinoma turi.

- Kiek jūs laikote skiriate pasiruošti etapui?

Tai dvi tris valandas minimaliai trunka peržiūrėti kelio knygą, susiklijuoti visokiausius pakeitimus. Man tai keista – negi tokia organizacija negali atspausdinti 400 kelio knygų jau su visais pakeitimais?

Taip pat daug dėmesio skiriu satelitinių vaizdų analizavimui. Žiūriu, kur bus tiesios atkarpos, kur į smėlynus įvažiuosime, kur šlapios, pelkėtos vietovės. Analizuoju atstumus, kur kokie keliai, ko tikėtis, ko laukti. Prie to gali užtrukti amžinai.

Tą didžiosios komandos ir padaro turėdamos daug žmonių, Turbūt ne šturmanas atlieka tą funkciją, o papildomi žmonės, kurie paruošia informaciją ir supažindina ekipažą.

Taip pat reikia sužiūrėti starto laikus, starto pozicijas, atstumus, kuriuos reikės nuvažiuoti, pranešti mechanikams, kokiu laiku išvykti, patikrinti orus, kada saulė leidžiasi, kada kyla. Daug įvairiausių smulkių darbų.

- Jūs kaip pilkasis kardinolas – daug darbų atliekate, tačiau dažnai tie darbai nėra matomi.

Ne, aš nereguliuoju kam ką daryti. Aš tiesiog turiu sudaryti informaciją ir ja pasidalinti, kad visiems būtų paprasčiau pasiruošti.

- Ar tada, kai išvykote antrąją Kalėdų dieną, manėte kad bus sunkiau ar lengviau?

Pačio sunkumo mes dar nepamatėme. Iš tiesų gana sunkus paskutinis greičio ruožas buvo atšauktas. Jis iki šiol turėjo būti vienas iš sunkiausių. Ir prieš tai mums buvo labai sunki diena dėl nulūžusio kardano. Tada mes labai džiaugėmės, kad etapas buvo sutrumpintas, nes mes tikrai būtume grįžę tamsoje. Tikrai. Ta prasme mums pasisekė.

Realiai aš manau, kad mes dar nepatyrėme pačių didžiausių iššūkių. Viskas prasidės nuo pirmadienio.

- Daug kalbėta apie aukštikalnes, tačiau panašu, kad didesnio poveikio jos neturi.

Štai dabar einame, kalbamės ir dūstame abu (juokiasi – DELFI). Praėjo penkios dienos, kai mes virš 3 km aukštyje. Mes tam ruošėmės – priverstinai geriame vandens tiek, kiek reikia. Tai padeda susitvarkyti su aukštikalnėmis.

- Gal teko bendrauti su Dakaro žvaigždėmis?

Teko pasisveikinti su Sebastienu Loebu. Paspaudėme rankas. Pasakiau, kad mes juos vejamės, tegul spaudžia, nes bus blogai (juokiasi – DELFI).

- Per podiumo ceremoniją užkalbinote Bolivijos prezidentą. Ne kiekvienas drįstų užkalbinti indėnų šalies vadovą.

Ai tai buvo toks visiškas ekspromtas. Jis labai nuoširdžiai prie mūsų priėjo, paspaudėme rankas. Pradėjau kalbėti angliškai su pamačiau, kad jis visiškai nieko nesupranta. Porą žodžių pasakiau ispaniškai, čiupau už pečių ir nusivedžiau prie mašinos. Tada pirštų ir gestų kalba buvo galima susikalbėti, ką aš noriu pasakyti. Pavyko. Gavome daug žiniasklaidos dėmesio.

- Pastebėjau, kad jus iš kantrybės išvesti yra sunku.

Na, Antanui pavyko (juokiasi – DELFI).

- Jei per pusę Dakaro jus sunervino tik vieną kartą, tai jūsų nervai geležiniai.

Aš ramus. Paprastai šnekant aš ramus. Kuo būtų mažiau interviu, tuo man dar ramiau būtų (juokiasi – DELFI).