E. Adomkaitis šiemet balandžio pradžioje Berlyno pusmaratonį įveikė per 1 val. 10 min. ir 24 sek. Toks rezultatas nenustebins Lietuvos bėgimo bendruomenės ir juo labiau neprilygsta pasaulio stajerių elito demonstruojamiems laikams, tačiau tikrai nepadarys gėdos bet kuriam mėgėjui. Juo labiau žinant, kad užsispyręs žemaitis šią sporto šaką atrado vos prieš penkerius metus.
Tiesa, pirmieji Egidijaus startai nežadėjo stulbinamo progreso. 2013-aisiais Egidijus pirmąkart stojo prie Vilniaus maratono starto linijos ir nuotolį įveikė per 3.41:56 val.
2014-ųjų gegužę Rygoje E. Adomkaitis antrąkart bėgo maratoną, tačiau iš Latvijos grįžo gavęs skaudžių pamokų ir su kur kas kuklesniu rezultatu: 42,195 km įveikti per 4.12:03 val.
Nuo Rygos maratono prabėgo beveik trys metai. Egidijus po to karto dar nestojo prie šio nuotolio starto linijos, tačiau pusmaratonio rezultatai byloja apie žaibišką progresą.
Vargu ar pats bėgikas būtų patikėjęs, jei prieš trejus metus kas nors būtų jam pasakęs, kad pusmaratonį įveiks per kiek daugiau nei 1 val. ir 10 min. Tai prilygtų krepšinio mėgėjo karjeros šuoliui iš Regionų krepšinio lygos į LKL lyderių gretas.
Jei uždarų patalpų Lietuvos lengvosios atletikos čempionato 3000 m rungtyje Simo Bertašiaus rezultatas yra savaime suprantamas ir dėsningas, tai Egidijaus užimta antroji vieta turėtų stebinti, turint omenyje, kad bėgikas manieže vykstančiose varžybose debiutavo vos prieš metus.
Po daugiau nei trejų metų pauzės Egidijaus planuose – vėl maratonas, šįkart Vokietijoje, Frankurto prie Maino mieste.
Kalbant su Egidijumi apie bėgimo tikslus ir planus, visiškai savaime suprantamas klausimas ir apie olimpinio maratono normatyvą (2 val. 19 min.). Mobiliųjų technologijų specialistas eksperto balsu gali kalbėti ir apie bėgimą. Stajeris pasidalino mintimis apie treniruočių krūvius, milžinišką trenerio Povilo Rakštiko įtaką, gebėjimą protingai valdyti laiką ir žmonos palaikymą.
Pralaimėtos lažybos užgavo ambicijas
– Egidijau, kaip jūsų gyvenime atsirado bėgimas, kodėl nusprendėte 2013-aisiais išbandyti jėgas maratono distancijoje?
– Viskas prasidėjo 2012-ųjų pavasarį. Kolegos darbe pasiūlė susilažinti, kas greičiau po pusmečio rudenį įveiks pusmaratonio distanciją. Kadangi gyvenime mėgstu vieną kitą iššūkį, sukirtau rankomis. Pradėjau po truputį ruoštis, per savaitę per vieną, kitą treniruotę įveikdavau po keletą kilometrų.
Nors šiek tiek nuotoliai ilgėjo, prieš pat startą solidžiausia treniruotė siekė 13 kilometrų. Taigi, iki pat pusmaratonio visa distancija dar buvo paslaptis, o nuotolį įveikiau per beveik 2 valandas.
Lažybų nelaimėjau, likau antras, kitas kolega mane pralenkė. Šiek tiek susierzinau dėl to, nusprendžiau bėgti greičiau. Netrukus užsiregistravau 2013-ųjų visam maratonui. Jam susiradau pasiruošimo informaciją internete, treniruotės dažnėjo, po 3-4 kartus per savaitę. Ruošiausi vienas ir taip, kaip pats tuomet supratau pasiruošimo planą.
Motyvacijai nusipirkau bėgimo laikrodį. Per sudėtingiausias savaites nubėgdavau daugiausiai 80 kilometrų. Maratoną įveikiau per kiek greičiau nei 3:42 val.
Apėmė euforija, pasiekiau savo tikslą. Prabėgus porai dienų po įveikto maratono užsiregistravau į 2014-ųjų Rygos maratoną.
– Tačiau Latvijoje sekėsi kiek kukliau.
– Taip. Besiruošiant antrąjam maratonui internete susiradau dar rimtesnę pasiruošimo programą, ketinau dar greičiau įveikti distanciją. 2014-ųjų pavasarį radau informaciją apie Vilniaus maratono rengiamas atviras, nemokamas treniruotes.
Pagalvojau, kodėl neprisijungus? Jas vedė bėgimo klubo „F.O.C.U.S Running“ treneris Povilas Rakštikas, o grupės branduolį sudarė to bėgimo klubo nariai.
Prieš 2014-ųjų Rygos maratoną padariau visas įmanomas klaidas, be to, likus kelioms dienoms iki starto lengvai apsirgau, turėjau temperatūros. Nepaisydamas nekokios savijautos išbėgau, pirmame kilometre pulsas mušė rekordines aukštumas, o 3-iame kilometre į tramvajaus bėgius sugebėjau išsisukti koją.
Bet aš juk žemaitis, kaip gi galiu nebaigti maratono? Įveikiau distanciją, tačiau susitraumavau koją, atsirado antkaulių uždegimas, išsisukau čiurną. Gerą mėnesį praleidau be sporto. Visas traumas išsigydyti pavyko tik rudenio pradžioje.
Keista, bet jau spalį 10-ies kilometrų varžybose pasiekiau gerą rezultatą, į tai dėmesį atkreipė treneris Povilas Rakštikas. Pakvietė rimčiau treniruotis. Nuo 2015-ųjų sausio pirmos savaitės prasidėjo rimtas darbas ir taip tapau „F.O.C.U.S. Running“ klubo nariu.
Kiek pamenu, pirmų apdovanojimų ilgai laukti nereikėjo. Kaune „Ąžuolyno“ bėgime 5 km distancijoje iškovojau antrą vietą.
– Nuo 2014-ųjų daugiau nestojote prie maratono starto linijos, kodėl? Nebuvo noro reabilituotis po blankoko starto Rygoje?
– Tačiau šiemet yra planas įveikti maratoną Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Visiškai pasitikiu savo treneriu. Jis pirmiausia man kartojo, kad jei noriu gerai įveikti maratoną, o toks yra mūsų su treneriu tikslas, turiu subręsti ir būti greitas trumpesnėse distancijose.
Tad nieko keisto, kad nuo 2015-ųjų sekė 5 kilometrų varžybos, vėliau ir 10-ies km startai. Pernai rimtai pasiruošiau ir bėgau 21 km distancijoje, o šiemet Berlyne pavyko rezultatą pagerinti. Šį rudenį ateis laikas ir maratonui.
Tobulėja bėgdamas su greitesniais
– Pernai debiutavote varžybose ant bėgimo takelio stadione bei manieže. Šiemet Vilniuje lengvosios atletikos federacijos taurėje 3000 m rungtyje iškovojote pirmą pergalę (8:42,06 min.), o šalies čempionate Klaipėdoje 3000 m rungtyje (8:51,43 min.) nusileidote tik Simui Bertašiui ir užėmėte antrąją vietą. Kiek jums yra svarbūs šie rezultatai?
– Sutarėme su treneriu, kad žiemą šios varžybos yra dalis pasiruošimo svarbiausiam pavasario startui – Berlyno pusmaratoniui.
Aš greičiausiai neturiu tokių galimybių tapti geru trumpų nuotolių bėgiku. Mano žvilgsnis krypsta į ilgesnes distancijas ar maratoną. Tikėtina, kad Simo niekada nepavysiu, nebent jis bėgtų viena koja.
S. Bertašius yra labai geras bėgikas, nežinau, ar man kada nors pavyks jį pavyti. Skiriasi mūsų tikslai, jis orientuojasi į trumpesnių nuotolių bėgimus.
Tačiau visada smagu dalyvauti tokioje aplinkoje, kur yra aukšto pajėgumo sportininkai ir į juos lygiuotis. Kartu su jais gali pasiekti geresnį savo asmeninį rezultatą. Juk kai dalyvauju varžybose mano tikslas nėra užimti konkrečią vietą, o noriu pasiekti geresnį rezultatą. O jį pasiekti galiu dažniausiai tik tada, kai šalia bėga pajėgūs atletai. Kai bėgi vienas, sunku save motyvuoti, ypač jei esi atsiplėšęs ir tavęs niekas nesiveja yra pagunda sulėtėti. Kai kažkas yra priekyje, gali bandyti siekti maksimumo.
– Kokį turėjote tikslą Berlyno pusmaratonyje? Panašu, Vokietijos sostinėje bėgote ne vienas, nuotolį įveikėte beveik identišku laiku kaip ir Darius Sadeckas?
– Antroje distancijos dalyje šiek tiek sulėtėjau ir pusmaratonį įveikiau 24 sek. lėčiau, nei planavau. Tačiau šiuo rezultatu esu labai patenkintas, nes asmeninis rezultatas, pasiektas Kopenhagoje 2016-ųjų rudenį, pagerintas 1 min. 24 sek.
Turiu dar daugiau noro tobulėti ir daugiau treniruotis. Galbūt tokio laiko nebūčiau pasiekęs be komandos draugo Dariaus Sadecko, kuris visą distanciją lydėjo mane. Buvome sutarę prieš bėgimą, kad jis tokiu būdu man padės įveikti nuotolį. Jis patyręs puikus stajeris, diktavęs man reikiamą tempą, pataręs, ką daryti ir ko vengti trasoje ir prieš startą.
– Ko gero, ir treniruojatės kartu su jūsų bėgimo klubo draugu D. Sadecku?
– Taip, arba kartu su kitais klubo nariais. Treniruotis vienam yra labai sunku. Galbūt iš pradžių atrodo gera mintis bėgioti vienam, tačiau žymiai didesnio progreso galima pasiekti treniruojantis kartu.
Dėkingas žmonai už supratingumą
– Gal skaičiavote, kiek įveikta kilometrų besiruošiant Berlyno pusmaratoniui?
– Stengiuosi nedaryti klaidų ir kardinaliai kažko nekeisti savo treniruočių metodikoje. Pas trenerį P. Rakštiką treniruojuosi treti metai, kasmet stengiuosi šiek tiek padidinti krūvį. Jei pirmais metais savaitinis kilometražas siekė 80-90 kilometrų, pernai neretai per savaitę įveikdavau po 110-115 km.
Šiemet dar šiek tiek padidinau krūvį ir dažnai nubėgu po 130 km per savaitę, o pasiruošimo pike neretai ir 150 km. Per pirmą ketvirtį iki balandžio pradžios įveikta apie 1800 kilometrų.
Kartais per dieną atrandu laiko ir dvejoms treniruotėms: ryte atsikėlus įveikiami keli kilometrai ir vakare po darbo – antroji treniruotė.
Taip pat būtina stiprinti ir kitus raumenis, darau fizinius pratimus, kurie stiprina pilvo, nugaros sritį.
Po 2-3 kartus per savaitę vaikštau į sporto klubą, raumenų nebandau priaugti, tačiau reikia sutvirtinti kūną, kad būtų galima efektyviai bėgti.
– Tačiau norint per savaitę įveikti po 130-150 kilometrų, reikia ne tik daug jėgų, ištvermės, bet ir laiko.
– Yra ką veikti. Be žmonos Vytautės palaikymo ir supratimo nepavyktų pasiekti tokių rezultatų. Ji puikiai mane supranta, kad be bėgimo negaliu gyventi. Praktiškai bėgu kasdien, labiau yra išimtis, jei kurią dieną bėgimo bateliai lieka savo vietoje. Jaučiu tą aistrą, kiekvienas aktyvus bėgikas supranta, apie ką aš kalbu.
Taip, laiko reikia sportui, tačiau kai moki planuoti jį ir atsirinkti prioritetus, gali atrasti laiko bėgimui.
Ką daugelis veikia po darbo? Grįžta namo, krenta ant sofos, skuba valgyti ar tiesiog nieko ypatingo neveikia ir ilsisi. Aš grįžęs iš darbo apsiaviu sportinius batelius ir išbėgu. Po dienos darbų pravalau galvą, pamedituoju, grįžtu šviežiomis mintimis.
Žmonai reikėjo apsiprasti, kad bėgimas – svarbi gyvenimo dalis. Laikui bėgant jos supratingumas tik augo. Žinoma, nereikia būti egoistišku ir tik apie save galvoti, žinau, kaip jai atsilyginti už supratingumą.
Su jos palaiminimu galiu ramiai ruoštis ir siekti tikslų.
Kartais bėgiojame su žmona, stengiamės aktyviai leisti laiką. Neretai bėgimą kartu pakeičia pasivažinėjimas dviračiu ar sporto klubas. Esame sutarę, kad jei yra galimybė, visada į varžybas keliaujame kartu.
Esame kaip komanda, vienas kitą puikiai suprantame: ji žino, kada man svarbus startas, mato, kada aš jaudinuosi, jaučia mano emocijas, kada po finišo mane sveikinti. Su kiekvienomis varžybomis supratingumas didėja. Jaučiu jos palaikymą, be kurio nebūtų tokių rezultatų, kokie yra dabar.
– Ar niekada nesusimąstėte, kad laiką, skiriamą sportui galėtumėte išnaudoti, pavyzdžiui, profesiniam tobulėjimui ar naujos užsienio kalbos pamokoms, o ateityje tai leistų sparčiai kopti karjeros laiptais? Ar nėra gaila valandų, skirtų bėgimui?
– Nesiskundžiu savo karjera, pavyksta suderinti skirtingas gyvenimo sferas. Bėgimą netgi pavadinčiau intelektualiu sportu. Vienas dalykas – daug ką gali sugalvoti, apmąstyti, sudėlioti mintis, rasti sprendimą, nusiraminti. Bėgime įgyta ramybė padeda ir gyvenime, ir darbe.
Be to, bėgime ar savo klube gali sutikti labai įdomių žmonių, užimančių įvairias pareigas skirtingose sferose. Aš labai džiaugiuosi atradęs veiklą, kuriai galiu skirti visą save. Nereikia savęs versti, stumti, o pats savaime tą darau.
Kartais gaila tų žmonių, kurie neatranda savo mėgstamos srities. Juk sutinkame žmonių, kurie blaškosi, griebiasi vieno ar kito, bet niekur negali savęs gerai realizuoti. Galbūt jiems nepasisekė atrasti save, gal tam reikia laiko. Aš pats bėgimą atradau pakankamai vėlai, man buvo 25-eri, kol vienerios lažybos pakeitė mano gyvenimą.
– Žinau, kad feisbuke turite puslapį „Bėgu vienas“, kada ir kodėl kilo mintis savo patirtimi dalintis socialiniame tinkle?
– Pirminė idėja tokia, kad pradėjau bėgioti vienas, neturėjau nei žinių, nei bendraminčių šalia. Žmona aktyvi socialiniuose tinkluose, pasiūlė rašyti blogą. Kadangi bėgiodavau vienas, nesunkiai gimė pavadinimas.
Dabar kai pagalvoju, pavadinimas turi gilesnę prasmę. Net jei bėgi su kažkuo, dažnai pasineri į savo mintis, lieki vienas su savimi, varžybose niekas už tave nenubėgs, turi pats tą padaryti, be to, dažnai visiškai nesvarbu, kokį rezultatą pasieks kolega, trasoje pats sau esi pagrindinis varžovas, sieki pagerinti savo rezultatą, įveikti save.
Dabar džiaugiuosi, kad sulaukiu nemažo aktyvumo, tikiuosi, kad kažką galbūt įkvėpiu, jog pradėjus sportuoti gana brandaus amžiaus galima pasiekti kažkokių rezultatų. Toks ir buvo vienas šio blogo tikslų – parodyti, kad paprastas žmogus gali nuveikti kažką reikšmingo.
Ateityje – olimpinio normatyvo šturmas
– Ką manote apie olimpinį maratono normatyvą (2:19 val.)? Gal už metų, kitų sieksite šturmuoti jį ir patekti į 2020-ųjų olimpines žaidynes?
– Stengiuosi vadovautis tokia trenerio idėja: siekti neįmanomo ir pasiekti savo maksimumą. Šiuo metu olimpinis normatyvas 2 val. 19 min. man yra neįmanomas rezultatas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje norėsiu jį pasiekti.
Ateitis parodys, ar pavyks man tą padaryti. Apie tai dabar tikrai daug negalvoju, viską stengiuosi atlikti nuosekliai, palengva. Iki tokio rezultato dar reikia augti. Svarbi ne tik treniruočių metodika, tačiau ir mintys galvoje: kaip save vertini, ką galvoji apie savo galimybes ir jėgas. Jei kelsi neadekvačius, neįgyvendinamus tikslus, nusivylimas gali demotyvuoti ir nuvilti. Aplink mane yra teisingi žmonės, man padeda ne tik treneris, tačiau ir vyresnis bėgimo bičiulis Darius Sadeckas, iš kurio mokausi kiekvieną dieną: jo ramybės, užtikrintumo, nuoseklumo.
Su laiku viskas įmanoma, svajonės neišsipildo per vieną dieną. Nesistengiu bukai medžioti kilometrų, o siekiu kokybiškų treniruočių. Kiekvieną dieną išbėgdamas žinau, kodėl tą darau ir koks mano tikslas: ar lėtesnė, lengva atsigavimo treniruotė, ar greitas krosas. Kiekviena treniruotė turi savo paskirtį.
Stengiuosi pernelyg savęs neapkrauti nereikalingomis mintimis, bet reikia žinoti, kodėl vieną ar kitą darai.
Kartais stengiuosi save įstumti į „nepatogias“ treniruotes, kurios kitus paprastai erzintų ir atneštų monotoniją. Jei blogas oras, tyčia einu į sporto klubą ir ant bėgimo takelio galiu nubėgti 25 kilometrus. Tai darbas, kuris man nepatinka, tačiau svarbu įveikti save: kas neatlieka sunkių užduočių, tas nepasiekia gerų rezultatų.
– Iš pirmo žvilgsnio – fenomenalu, kad tik 25-erių pradėjęs bėgioti mėgėjas realiai kalba apie olimpinį maratono normatyvą. Gal vaikystėje, paauglystėje lankėte sporto mokyklą, kokias nors treniruotes, kurių metu įgijote puikią ištvermę?
– Ne, tačiau mokykloje buvau labai aktyvus. Pradinėse klasėse mielai žaidžiau visus sportinius žaidimus, lankiau šokių būrelius, vėliau mėgau krepšinį, kurį su malonumu kartu su bičiuliais mėgėjiškai žaidžiau iki kokių 23-ejų metų.
Keista tai, kad man mokykloje ilgesnių nuotolių bėgimas, pavyzdžiui, 3 kilometrų varžybos, buvo tikra kančia, įspūdingų rezultatų tikrai nebuvo.
– Ar dar turite laiko sportinio pokerio turnyrams?
– Sportinis pokeris man buvo jaunystės pramoga, dabar su draugais retkarčiais pažaidžiu, tačiau rimčiau tam neturiu laiko, nes didžiąją dalį jo „suvalgo“ bėgimas. O kitą dalį jo skiriu šeimai, žmonai, artimiesiems.
Stengiuosi vadovautis principu: kur negaliu būti pirmu ir atiduoti savęs visu 100 procentų, ten nelabai kišu savo snapą ir nesimėtau. Dabar susikoncentravęs ties tuom, kur galiu geriausiai save realizuoti“.
Vaikystėje visada svajojau kada nors ginti Lietuvos garbę vilkėdamas savo šalies marškinėlius, atstovaudamas rinktinei. Bėgimas yra ta sporto šaka, kurioje realiausia įgyvendinti šią vaikystės svajonę. Tai mane motyvuoja. Užsienio bėgimuose neretai tautiečiai vilki Lietuvos rinktinės aprangą, o aš sau pasakiau, kad Lietuvos aprangą apsivilksiu tuomet, kai jos nusipelnysiu ir būsiu vertas.
Motyvacijos netrūksta, matau, kad mano pastangos atsiperka, pasiekiu norimų rezultatų. Kiek įdedu, tiek ir gaunu grąžos.
