Kas iš tikrųjų paskatino atsistatydinti nė pusantrų metų neišdirbusį LFF prezidentą, kol kas galima tik numanyti.
Mat pats E. Eimontas, ketvirtadienį vienoje Marijampolės kavinių surengtame LFF vykdomojo komiteto posėdyje paskelbęs savo sprendimą, išjungė telefoną – tiesiogine to žodžio prasme.
„LFF prezidentas teigė iš savo pareigų pasitraukiantis dėl asmeninių priežasčių“ – tai citata iš lakoniško federacijos pranešimo visuomenei.
„Tikiu veiklos tęstinumu ir tuo, jog toliau bus vykdomos pradėtos struktūrinės reformos“, – toliau sekė paties E. Eimonto žodžiai.
Nepanašu, kad 41-ą gimtadienį paminėjęs šalies futbolo vadovas būtų linkęs dar ką nors pridurti. Tad belieka spėlioti, kas slypi tarp „asmeninių priežasčių“ ir „pradėtų struktūrinių reformų“.
Apie pastarąsias žinoma daugiau. Ir ketvirtadienio vykdomojo komiteto posėdis prasidėjo nuo Gintauto Babravičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtų futbolo valdymo tobulinimo rekomendacijų.
Prieš tai E. Eimonto inicijuoti siūlymai, kaip keisti LFF struktūrą ir valdymo schemą, buvo pristatyti Vilniaus, Utenos ir Šiaulių apskričių federacijoms, A lygos klubams. Anot G. Babravičiaus, reakcija buvo daugiausia „entuziastinga“.
Bet G. Babravičius dar nesilankė nei Kaune, nei Telšiuose. Ką bekalbėti apie Stasio Stankaus vadovaujamą Techninio vystymo asociaciją, kurią numatoma reformuoti, ar su tuo pačiu asmeniu artimai siejamas Vaikų ir jaunių futbolo bei Masinio futbolo asociacijas, kurios apskritai būtų mandagiai išprašytos lauk iš LFF vykdomojo komiteto.
Svarbiausias pristatymas laukia gegužės 18 d. vyksiančioje LFF konferencijoje. Pastarajai G. Babravičius tikisi pateikti jau ne tik rekomendacijas, bet ir naujų federacijos įstatų projektą.
„Rasime galimybių paruošti įstatus ir pateiksime juos futbolo bendruomenei – jos reikalas, ar priimti pasiūlymus, ar ignoruoti“, – DELFI teigė buvęs politikas ir LFF viceprezidentas.
Konferencijos darbotvarkėje jau numatytas įstatų keitimo klausimas. Bet tai dar nereiškia, kad kitą mėnesį bus prieita iki realių permainų: jas neutralizuoti gali vykdomasis komitetas, kuriame naujovių entuziastų ligi šiol buvo mažuma. O po ketvirtadienio dar ir neliko E. Eimonto, kuriam šią kadenciją paradoksaliai teko vienu metu derinti ir prezidento, ir savotiško opozicijos lyderio funkcijas.
Tiksliau, kol kas E. Eimontas pranyko tik iš žiniasklaidos akiračio. Prezidento pareigas jis eis iki gegužės 18 d. Teoriškai tuomet antpečiai turėtų būti laikinai persiūti pirmajam LFF viceprezidentui Vidmantui Butkevičiui, kuris vadovautų iki neeilinės rinkiminės LFF konferencijos. Potencialių E. Eimonto įpėdinių kandidatūros turėtų būti iškeltos likus bent 20 dienų iki pastarosios.
Kas tai – galimybė vienu ypu išlukštenti visą sovietmečio kokoną, kuriame tebetūno šalies futbolas, ar žadėtos pastarojo evoliucijos akligatvis?
„Šiandieninis prezidento žingsnis sujaukia darbinę tvarką. Rinkimai – nedėkingas periodas geriems praktiškiems sprendimams. Nors daugiau nėra jokių alternatyvų norint išjudinti mūsų futbolą iš stagnacijos, šis atsistatydinimas gali sutrukdyti priimti įstatus. O kaip ten bus iš tikrųjų – nežinau“, – nuogąstavo G. Babravičius.
Tad kodėl E. Eimontas iškėlė baltą vėliavą likus mėnesiui iki daug nulemsiančios dienos?
Scenarijus nr. 1
Gali būti, kad LFF prezidentas suprato neišvengiamai pralaimėsiąs. Perėmęs iš savo pirmtako Juliaus Kvedaro futbolo daržą, jis nepuolė įnirtingai mosuoti kauptuku prieš piktžoles – kompromisas buvo vairas, kuriuo E. Eimontas tikėjosi pakreipti šalies futbolą pažangesne kryptimi.
Bet išvengiant tiesioginių konfliktų pamažu nustumti į šoną tuos, kurie per dešimtmečius įprato tampyti virveles užkulisiuose, yra uždavinys, reikalaujantis didmeistrio sugebėjimų.
Galiausiai kompromiso galimybės pasirodė išsemtos. Raudona linija yra, pavyzdžiui, tie patys LFF įstatai. Dabar eliminuojantys iš futbolo struktūros klubus ir žaidėjus, užtat leidžiantys sukoncentruoti galią siauresnėse bei lengviau paveikiamose interesų grupėse.
Tarkime, formaliai LFF prezidentą renka 80 balsų kolegija. Iš tiesų – penkis kartus mažiau, kadangi dešimt regioninių ir šešios šakinės asociacijos į konferenciją atsiunčia po penkis delegatus. Maža to, LFF narių sąrašas yra baigtinis – naujokai čia nepageidaujami.
Tuo metu pagal paruoštas rekomendacijas numatyta priimti į federaciją kriterijus atitinkančius klubus, išplėsti vykdomąjį komitetą. Tai neišvengiamai susilpnintų dabartinių jo senbuvių įtaką, kurios susigrąžinti pasikeitus žaidimo taisyklėms veikiausiai nebepavyktų.
Tokie vykdomojo komiteto veteranai kaip Romanas Levinskas ar Anatolijus Stecenko daugybę metų priklausė federacijai, kurioje egzistavo tik viena nuomonė. Nenuostabu, kad kompromiso paieškos čia toli nenuvedė.
O joms pasibaigus grįš J. Kvedaro laikų status quo – valdžia dalinsis S. Stankaus statytiniai ir plati Dunauskų giminė.
Scenarijus nr. 2
Gali būti, kad E. Eimontas ginklus sudėjo pats pajutęs į šoną įremtą ginklą. Net nebūtinai kalbant visiškai metaforiškai.
Per 2000-ųjų rinkimus kai kurie už neparankų kandidatą pasiryžę balsuoti delegatai buvo prievarta įkalinti viešbučio kambaryje, kai kurie buvo surakinti antrankiais.
Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje siautusios nusikaltėlių gaujos futbolo užkulisiuose sukosi taip pat energingai kaip gatvėse.
Ryšiai su Kauno kriminaliniu pasauliu nuolat buvo prikišami J. Kvedarui, Tauragės apskrities futbolo federacijai ir dabar vadovauja Arūnas Pukelis, pareigūnams žinomas Šviniaus pravarde, abejotinos reputacijos veikėjai šmėžuodavo šalia futbolo aikštės ir kituose miestuose.
Nors, žinoma, nusuktos karvelių galvos prie namų slenksčio, apie kurias prieš praėjusius rinkimus porino tuometis E. Eimonto konkurentas Raimondas Karpavičius, nėra vienintelė galima poveikio priemonė norint įtikinti užleisti kelią.
Scenarijus nr. 3
Gali būti, kad atsitraukdamas LFF prezidentas manevruoja.
Veikiausiai neatsitiktinai tą pačią savaitę tokį patį ėjimą atliko A lygos prezidentas Deividas Šemberas.
Dviejų naujos kartos vadovų tarpusavio santykius žiemos pabaigoje pritemdė nesutarimai dėl lygos finansavimo, bet tai – smulkesnė problema nei federacijos ateitis.
Futbolo kuluaruose šnibždamasi, kad ligšiolinės sistemos šalininkai nesėdi sudėję rankų, laukdami gegužės 18 d., ir aktyviai telkia balsus LFF konferencijoje. Toks pat motyvas galėjo paskatinti E. Eimontą, supratusį, jog geriausia agitacija – viešas jo oponentų veidų eksponavimas.
Mat prezidentui pasitraukus kaukės turės nukristi, ir futbolo bendruomenė anksčiau ar vėliau neišvengiamai pati susivoks, kokios alternatyvos jos laukia.
Bent jau UEFA iki šiol nedviprasmiškai palaikė E. Eimonto vykdomą politiką. Įdomu, ar lietuviški futbolo sluoksniai susigundys galimybe atsilošti atgal į praeitį.
Kuris scenarijus bebūtų arčiausiai tikrovės, artimiausias mėnuo futbolo užkulisiuose vėl bus karštesnis nei aikštėse.
