„Į espreso kavos puodelį anksčiau dėdavau du šaukštelius cukraus. Gal per daug būdavo“, – juokėsi 32 metų B. Virbalytė-Dimšienė prisiminusi, kad Australijoje saldumynų buvo priversta visiškai atsisakyti, o vietoje cukraus gaudavo saldiklio.

Lietuvė kartu su dviem kitais mūsų šalies olimpiečiais Tadu Šuškevičiumi ir Mariumi Žiūku pateko į unikalią stovyklą Australijoje, kur 30 sportinio ėjimo atstovų iš 13 šalių buvo suskirstyti į tris grupes. Sausio 2 dieną visi trys lietuviai eksperimentą pradėjo pasirinkę sunkiausią – riebalinio maisto dietą.

Viena geriausių pasaulyje mitybos specialiste vadinama profesorė Louise Burke Australijos sporto institute vykusioje stovykloje rinko duomenis, kaip ištvermės sportininkų organizmas gamina energiją iš riebalų per treniruotes ir varžybose.

Brigita Virbalytė-Dimšienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Paprastai kūnas energiją iš riebalų sunkiai gamina, tai patys savo kailiu patyrėme, – pasakojo B. Virbalytė-Dimšienė. – 80 proc. viso mūsų maisto raciono sudarė riebalai, 15 proc. – baltymai ir maždaug 40 g per dieną gaudavome angliavandenių. Mums teko didžiausias iššūkis. Kitose grupėse maistas buvo artimas tam, kokį paprastai valgo sportininkai“.

Sunkiausia, anot ėjikės, buvo ne pati dieta, o nežinia ir alinančios treniruotės. „Man jokios dietos per 20 metų karjeros nereikėjo, maitinausi sveikai. Tad čia mane kankino nežinia ir baimė, kad jausiuosi alkana. Vėliau iš to tik pasijuokėme“, – įspūdžiais dalijosi sportininkė.

Anot jos, didžiausias siurprizas buvo tai, kad pasisotinti užtekdavo labai nedaug – kad ir 20 g sūrio arba 20 makadamijos riešutų: „Porcijos buvo mažos, bet daug kalorijų. Stebėjausi, vėliau supratau, kad to pakanka. Galvoje yra tam tikri stereotipai, kuriuos reikia sulaužyti. Nereikia prikimšti pilvo, kad jaustumeisi sotus.“

Didžiausią sunkumą lietuviai pajuto sunkiose, aukšto intensyvumo treniruotėse. „Kai pamatydavau kitų veidus suprasdavau, kad žmonės atranda tas galimybių ribas, apie kurias net negalėjo pagalvoti. Man taip pat buvo labai sunkių akimirkų“, – prisipažino ėjikė.

Paprastai desertą gaudavome kas antrą dieną. Tai – plakta grietinėlė be cukraus, saldi, nes su saldikliais. Ant viršaus būna dvi avietės atitinkamai pagal svorį. Tai kiek man buvo džiaugsmo, kai per gimtadienį gavau keturias avietes. Supratau, kad išmokau džiaugtis mažais dalykais.
Brigita Virbalytė-Dimšienė

Kai kažkas potyrių įvertinimuose savo išgyvenimus žymėjo kraštutiniu „mirštu“ balu, B. Virbalytė-Dimšienė į visus sunkumus žiūrėjo su šypsena. Nors ji buvo vienintelė moteris, sutikusi išmėginti riebalinio maisto dietą – likusios šešios sportininkės kitose grupėse džiaugėsi švelnesniu režimu.

„Dauguma kitų sportininkų buvo prastesnės nuotaikos, susikaupę, pasikeitę, o aš buvau pakylėta, laiminga. Išgyvenau gerai. Mane ten net praminė „Fat burning queen“ – „Riebalų deginimo karaliene“, – juokėsi ji.

Dar viena įdomi jos patirtis – esant riebalų dietai po treniruočių ji nejautė jokių skausmų, o grįžus prie normalaus maisto jie vėl atsirado.

„Šiaip turiu problemų su skrandžiu – čia visiškai neturėjau jokių bėdų. Labiausiai pasiilgome duonos. Į savaitę dukart gaudavome riekę, kuri buvo visiškai be angliavandenių. Duonos skonio ten nedaug“, – tęsė B. Virbalytė-Dimšienė.

Riebalų dieta Australijos stovykloje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Riebalų dietos eksperimento dalyvių maisto pagrindą daugiausiai sudarė avokadas, sūris, kalafijorai, cukinija, kokosas.

„Mums šefai prigalvodavo visokių šedevrų. Pusryčiams – daug riešutų, kokoso, užpilta migdolų pienu arba dribsniai su riebia grietinėle. Neįsivaizdavome, kad prieš treniruotę galima valgyti sūrį ar kiaušinį. To užtekdavo“, – tikino pašnekovė.

Vasario 1 dienos savo gimtadienio B. Virbalytė-Dimšienė nelaukė – žinojo, kad šventinį tortą matys kaip savo ausis. Tačiau virtuvės šefai pamalonino sunkiausios dietos besilaikančią vienintelę sportininkę dvigubu desertu.

„Paprastai desertą gaudavome kas antrą dieną. Tai – plakta grietinėlė be cukraus, saldi, nes su saldikliais. Ant viršaus būna dvi avietės atitinkamai pagal svorį. Tai kiek man buvo džiaugsmo, kai per gimtadienį gavau keturias avietes. Supratau, kad išmokau džiaugtis mažais dalykais“, – prisiminė ėjikė.

Desertas stovykloje Australijoje
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

O gimtadienio tortą lietuvė visgi gavo, tik po kelių dienų: „Uždėjo žvakutes, tik neturėjome kuo uždegti, tai teko imituoti pūtimą. Visi padainavo, atviruką su linkėjimais visom įmanomomis pasaulio kalbomis įteikė. Tikriausiai geriausias gimtadienis.“

B. Virbalytė-Dimšienė neneigė, kad stovykla pareikalavo iš jos tokių pastangų, kokių gyvenime nėra patyrusi: „Visi žmonės – sportininkai ir aptarnaujantis personalas į mus žiūrėjo kaip į didvyrius. Visuomet turėjau ranką ant peties, kuri paguos. Apskritai nebuvome kažkokios laboratorijos žiurkės. Buvo tiriami ir žmogiškieji aspektai, miego kokybė, su mumis nuolat kalbėdavo, klausinėdavo, kaip jaučiamės.“

Ėjikė suvokė, kaip jai svarbu turėti kompaniją šalia – Vilniuje turės apsieiti be treniruočių partnerės. Mat traumą patyrusi ir Rio de Žaneiro olimpiadoje distancijos nebaigusi Neringa Aidietytė, su kuria B. Virbalytė-Dimšienė ruošdavosi sunkiausiems startams, nutarė padaryti pertrauką.

„Buvau sulaukusi kvietimo į Australiją, tačiau nevykau. Šiuo metu individualiai sportuoju ir studijuoju Londone. Nežinau, kaip bus ateityje“, – DELFI sakė asmenine trenere ketinančia tapti N. Aidietytė.

Brigita Virbalytė-Dimšienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

B. Virbalytė-Dimšienė tikino, kad Australijos iššūkis jos gyvenime buvo labai reikalingas.

„Šiuo karjeros ir gyvenimo etapu man reikėjo rasti naujos motyvacijos po olimpinių žaidynių (Rio de Žaneire 20 km trasą ji įveikė 29-a per 1 val. 35 min. ir 11 sek. Tai beveik 5 min. daugiau nei asmeninis rekordas – DELFI). Australijai ir šiam projektui tikriausiai turiu dėkoti, kad lieku sporte, atsirado tikėjimo, kad galiu gerinti asmeninius rezultatus ir turiu rezervų“, – teigė ėjikė.

Pasibaigus stovyklai jo dalyviai Adelaidėje dalyvavo Australijos ir Okeanijos čempionate. Čia visi trys lietuviai rezultatais liko patenkinti – Brigita dar niekada taip greitai nėra ėjusi vasario mėnesį, Marius pagerino asmeninį rekordą, o Tadas pasiekė rezultatą, kuris pastaruosius dvejus metus jam buvo neįkandamas.

„Antroji distancijos dalis buvo lengvesnė. Po šių finalinių varžybų suvokiau, kad kūnas per kelias savaites išmoksta daug geriau iš riebalų gaminti energiją. Tačiau svarbiausias atradimas – šypsena ir nauja motyvacija“, – tikino B. Virbalytė-Dimšienė, treniruotes Australijoje pavadinusi gyvenimo stovykla.

„Tai pati geriausia treniruočių stovykla – dalyvavo žmonės iš viso pasaulio. Nesunku buvo save motyvuoti“, – tikino T. Šuškevičius.

Anot jo, viskuo buvo profesionaliai pasirūpinta – nuo gyvenimo sąlygų iki atsistatymo po treniruočių. „Beprotiškos oro sąlygos buvo, nes Australijoje dabar pats vasaros įkarštis, tad temperatūra buvo taip pat didelis iššūkis. Sudėjus dietą ir karštį gavosi tikra bomba“, – įspūdžiais dalijosi ėjikas.

Olimpietis eksperimentą vertino labai teigiamai, o pasirodymas Australijos ir Okeanijos čempionate buvo puikus testas prieš pirmąsias 50 km ėjimo varžybas po mėnesio.

Marius Žiūkas, Brigita Virbalytė-Dimšienė, Tadas Šuškevičius
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Analogų šiam projektui nėra – sudėtinga jį atlikti, sudaryti valgiaraštį. Visas pasaulis stebėjo šią stovyklą ir lauks rezultatų – jie bus paskelbti populiariausiuose moksliniuose sporto žurnaluose. Patys gavome daug naudingos medžiagos ir duomenų apie save. Jau nekalbant apie naują motyvaciją. O juk reikėjo įtikinti žmones, kad išleistų mus į tokią stovyklą“, – sakė B. Virbalytė-Dimšienė.

Picų vakarėlis, šokoladinės varlės po 400 g dovanų atsisveikinant ir unikali patirtis – vis dar gyvi prisiminimai ėjikės galvoje. Šiuo metu vis dar apledijusiame Vilniaus Vingio parke ji savo treniruočių kilometrus niūriu oru suka su šypsena, malonumu ir iš naujo atrasta meile sportui.