Rūta žada apsilankyti JAV
Iš Kauno į Plimutą persikėlė ir į trenerio Jono Ruddo priežiūrą R. Meilutytė pateko būdama 13-os, o vos po dvejų metų įdirbio tapo didžiausia Londono olimpinių žaidynių sensacija. Apskritai, sportuodama Didžiojoje Britanijoje lietuvė per šešerius metus pasiekė neįtikėtinai daug.
Ji yra vienintelė plaukikė iškovojusi visų „Didžiųjų turnyrų“ titulus: olimpinių žaidynių, jaunimo olimpinių žaidynių, FINA pasaulio suaugusiųjų (ilgajame ir trumpajame baseine) bei jaunimo čempionatų, pasaulio taurės ir Europos jaunimo bei suaugusiųjų (ilgajame ir trumpajame baseine) pirmenybių.
Be to, 19-metei vis dar priklauso trys pasaulio rekordai plaukiant krūtine: ilgajame baseine – 50 ir 100 m rungtyse, pasiekti 2013-aisias Barselonoje, bei 100 m nuotolyje trumpajame baseine Maskvoje.
Tačiau 2015-ųjų rugsėjį patirta alkūnės trauma ir vėliau sekusi operacija kaip reikiant sumaišė visas kortas. Nors žaizdas išsilaižiusi R. Meilutytė Londone vykusiame Europos čempionate nesunkiai pasidabino aukso medaliu, tačiau Brazilijoje jos veidu riedėjo skaudžios ašaros.
Tik 7-ta žaidynėse likusi ir olimpinės čempionės titulo neapgynusi lietuvė nusprendė pailsėti nuo plaukimo ir net kelis mėnesius keliavo po pasaulį. Į baseiną mergina sugrįžo tik praėjusį savaitgalį, kuomet Anykščiuose dalyvavo Lietuvos pirmenybėse.
Lengvai tris aukso medalius 50 ir 100 m plaukimo krūtine bei 100 m kompleksiniu būdu rungtyse nuskynusi R. Meilutytė jose jau dalyvavo be savo komandos. 2017-uosius ji pasitinka atsisveikinusi su ilgamečiu treneriu J. Ruddu ir ieškodama naujos karjeros stotelės.
„Mes dažnai pasikalbame ir ji manęs vis paklausia, kaip man Amerikoje, ar patinka. O aš jai iš tikrųjų patariu pabandyti. Bet svarbiausia, kad ji būtų laiminga ir džiaugtųsi sportu, nes tada ir rezultatai atsiranda – darbas vyksta visai kitoks“, – apie pašnekesius su jaunesne kolege pasakojo S. Bilis.
Ir jis palietė iš tiesų jautrią Rūtos vietą – pati sportininkė po Rio prisipažino, kad jau buvo persisotinusi plaukimu, todėl nori iš naujo pamilti šią sporto šaką. Nors šiuo metu į ankstesnę sportinę formą sugrįžti R. Meilutytė stengiasi sportuodama gimtojo Kauno „Girstučio“ baseine, tačiau ji jau rimtai svarsto naujas karjeros galimybes.
„Kiek kalbėjome, tai jis renkasi tarp Kauno ir Amerikos. Ji norėtų išvažiuoti į Ameriką ir pasižvalgyti po kelis universitetus ir komandas, pasižiūrėti, kaip jie treniruojasi, ir išsirinkti, kas jai labiau patinka.
Nes dabar Kaune plaukia, tai žino, kaip ten yra. Nors sakė buvo labai namų pasiilgusi, todėl yra labai laiminga būdama Kaune“, – apie nelengvą geriausios šalies plaukikės sprendimą kalbėjo neseniai Lietuvos rinktinės lyderiu tapęs S. Bilis.
Simonas – tobulas pavyzdys
Ir 23-ejų panevėžiečio patarimų renkantis naująjį savo kelią Rūta klausia ne be reikalo. Iki šių metų retas lietuvis žinojo, kas tas S. Bilis, tačiau ketverių metų įdirbis JAV per pastaruosius kelis mėnesius virto skambiais pasiekimais.
„Nesakau, kad mano trenerė buvo bloga, bet išvažiavęs į Ameriką pakeičiau aplinką – atsirado naujos motyvacijos plaukti, – prisipažino naujoji Lietuvos plaukimo žvaigždė. – JAV plauki ne tik už save, bet ir už komandą, o olimpiadoje ir pasaulio čempionate vos ne už kiekvieną Lietuvos žmogų. Dabar mano motyvacija – kur kas didesnė, be to, ir požiūris į sportą pasikeitė.“
Būtent pirmoji jo trenerė Židrūnė Budrienė, Panevėžio „Žemyno“ mokykloje padėjusi pamatus jaunuolio ateičiai, ir rekomendavo S. Biliui išvykti studijuoti ir treniruotis į JAV. Nuo 2012 metų jis atstovauja Šiaurės Karolinos universitetui, o jo darbą akylai stebi treneris Toddas DeSorbas.
Nors debiutuoti olimpinėse žaidynėse Simonas turėjo šansų dar tais 2012-aisiais, tačiau svajonę įgyvendinti jam pavykti tik šią vasarą. Rio de Žaneire 100 m plaukimo rungtyje laisvuoju stiliumi jis liko tik 30-tas, tačiau kaip viesulas įsiveržė į perpus trumpesnės distancijos elitą – plaukė finale ir buvo aštuntas.
Bet kad toks rezultatas nebuvo atsitiktinumas, įrodė ir pasiekimai Kanadoje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate trumpajame baseine. Prieš porą savaičių vaikinas tapo prestižinės 100 m rungties nugalėtoju, o perpus trumpesniame nuotolyje džiaugėsi bronzos medaliu.
„Iki olimpiados neturėjau didelių pasiekimų, o įlindęs į plaukimo elitą pats pamačiau, ką iš tikrųjų galiu pasiekti. Kadangi Amerikoje daug treniruojamės trumpose distancijose (25 jardų baseine: 22,86 m – DELFI), tai žinojau, kad trumpame baseine man netgi gali būti geriau nei olimpiniame“, – savo pasiekimais džiaugėsi, bet per daug nesistebėjo jaunasis plaukikas.
Pagal NCAA taisykles sportininkas su universiteto komanda varžybose gali dalyvauti tik ketverius metus, todėl šiemet S. Bilis jau nebeatstovauja savo mokymo įstaigai. Tiesa, technologijų ir visuomenės studijas kremtantis lietuvis ir toliau netrukdomas gali treniruotis universiteto sporto bazėje.
„Pasaulio čempionatas buvo įrodymas, kad viskas krypsta į gerąją pusę“, – su šypsena veide ateities vizijas jau regėjo panevėžietis.
Sustoti nė neketina
Kai Kanadoje S. Bilio garbei skambėjo Lietuvos himnas, mūsų šalyje sirgalių balsavimas geriausių metų sportininkų rinkimuose jau buvo prasidėjęs. Ir visuomenėje kilo diskusijos: ne gi plaukikas nėra vertas vietos tarp laureatų?
Į šį klausimą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė atsakė pabrėždama, kad čempionu jis tapo ne olimpiniame baseine. Visgi Simono triumfas neliko nepastebėtas – nors jau nebegalėjo dalyvauti „Metų sportininko“ rinkimuose, Lietuvos sporto apdovanojimų taryba specialiai sušauktame pasitarime nusprendė plaukiką apdovanoti už „Metų pergalę“, nors šioje nominacijoje sportininko pavardės tarp kandidatų ir nebuvo.
„Po olimpiados mano brolis palinkėjo, kad šie metai būtų dar geresni. Pagalvojau, kad tai padaryti bus labai sunku. Bet jie baigėsi kaip bėganti lavina – kas dieną vis geriau, ir geriau“, – Vilniaus „Siemens“ arenoje, laikydamas trofėjų, švytėjo S. Bilis.
Žinia apie apdovanojimą jam, kaip ir daugeliui sporto gerbėjų, buvo netikėta. Bet sulaukęs pripažinimo jis nė nedvejojęs nusipirko bilietą į Lietuvą ir savaitę iki ceremonijos viešėjo gimtajame Panevėžyje.
„Išskrendu rytoj ryte, – ketvirtadienio vakarą šyptelėjo plaukikas. – Buvau prisižadėjęs Kalėdas švęsti JAV, todėl skrisiu atgal. O Naujų mes nešvęsime – sausio 1-ąją 6 val. ryto laukia treniruotė.“
Juokais juokais, bet net ir tarpušvenčiu S. Bilis neketina apleisti plaukimo – vos tik sugrįžęs į dabartinius savo namus jis iškart ketina vėl šokti į baseiną. Viskas – dėl labai aiškaus tikslo.
„Didžiausias artėjančių metų tikslas – medalis pasaulio čempionate ilgajame baseine, – sustoti nė neketino sportininkas. – Kai kurie sportininkai daro pertraukas po olimpiados, o mes stengiamės be pertraukų: anksčiau pradėsi sportuoti – lengviau bus sezoną užbaigti.“
Vengrijos sostinėje Budapešte planetos pirmenybės ilgajame baseine vyks 2017-ųjų liepos 14-30 dienomis, tačiau dar iki laukiamiausio metų starto lietuvis kartu su savo treneriu yra suplanavęs sudalyvauti ne vienose varžybose.
S. Bilis supranta, kad įsiveržęs į plaukimo elitą jis išaugino ir Lietuvos sirgalių lūkesčius, bet yra pasirengęs susitvarkyti su pečius užgriuvusia atsakomybe.
„Sau kartelę iškėliau labai aukštai“, – šyptelėjo jis, iškart pridėjęs, kad yra pajėgus ją ne tik išlaikyti, bet net ir peršokti.
„Komandoje turime psichologą, kuris visada gali padėti susitvarkyti su kamuojančia įtampa. Tikiuosi, kad padės ir man, nes prieš išvyką į pasaulio čempionatą tikrai reikės atlaikyti spaudimą.
Viliuosi, kad ne tik plauksiu finale, bet ir dėl medalio kovosiu, todėl manau, kad ir nervų nemažai bus – reikės išsiaiškinti, kaip su viskuo susitvarkyti“, – į priekį jau žvelgė plaukikas.
O paklaustas apie didžiausią karjeros svajonę S. Bilis net nebandė kuklintis.
„Norisi ir olimpinio medalio. Tikrai įmanoma. Jau įrodžiau, kad viskas yra pasiekiama, nors ir užtrunkama daug laiko“, – savo darbo vaisius skanauti ir ateityje vylėsi jis.
