Du kartus geriausiu pasaulio irklavimo treneriu pripažintas italas beveik 20 metų treniravo savo gimtosios šalies atstovus, daugiau nei dešimtmetį dirba su Graikijos rinktine, o šį rudenį jam buvo pasiūlytos naujos pareigos Tarptautinėje irklavimo federacijoje (FISA). Nepaisant didelio užimtumo G. Postiglione dar bent metus padės Lietuvos irkluotojams savo patarimais.
Džiaugiasi olimpiečių rezultatais
Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dalyvavo rekordinė Lietuvos irklavimo delegacija – net 10 sportininkų. Nepaisant to, kad kartu ruoštis olimpiadai turėjo vos mėnesį, sidabro medalius Brazilijoje iškovojo porinę dvivietę valtį irklavę Saulius Ritteris ir Mindaugas Griškonis, bronziniais apdovanojimais džiaugėsi tos pačios dviviečių valčių klasės varžybose kovojusios Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė.
„Nesu patenkintas, nes galėjome iškovoti du aukso medalius, o grįžome tik su vienu bronzos ir vienu sidabro apdovanojimu. Dėl to irkluotojai turės dar daugiau dirbti ateityje“, – kalbėdamas su LTOK žurnalo „Olimpinė panorama“ korespondentu juokavo G. Postiglione.
Surimtėjęs italas prisiminė, su kokiais iššūkiais teko susidurti visai Lietuvos irklavimo bendruomenei, kai likus mažiau nei mėnesiui iki olimpiados traumą patyrė S. Ritterio porininkas Rolandas Maščinskas. Ne vieną apdovanojimą svarbiausiose pasaulio varžybose iškovojusi įgula subyrėjo, o Lietuvos komandos trenerių pečius prislėgė nežinomybė.
„Visi labai išsigando, bet ačiū dievui, mes turime kitą puikų irkluotoją – Mindaugą Griškonį, kuris sutiko iš vienvietės valties persėsti į dvivietę. Jis iškeitė progą iškovoti medalį vienas į galimybę laimėti apdovanojimą dvivietėje. Mes išsaugojome savo pozicijas olimpinėse žaidynėse, todėl tai buvo geras sprendimas“, – pripažįsta G. Postiglione.
Irklavimo sportas pasižymi tuo, kad geriems rezultatams pasiekti reikia daugybės sunkaus darbo metų. Tarsi numatydamas ateitį italas kiekvieno sezono metu su treneriais nusprendžia išbandyti įvairias Lietuvos komandų sudėtis. Dėl to ir treniruotėse, ir kai kuriose varžybose lietuviai sėda į skirtingas valtis.
„Taip, tai nebuvo didelis nuotykis, nes mes daug kartų išbandėme įvairiausias komandų sudėtis, bet kuo ilgiau irkluotojai dirba kartu, tuo rezultatai turėtų būti geresni. Mūsų vyrų įgula, išskyrus rusus, buvo vienintelė, kurios sudėtis buvo pakeista per pastaruosius trejus metus, todėl lietuviai olimpinėse žaidynėse tikrai buvo labai greiti. Jeigu Rolandas su Mindaugu dar būtų turėję papildomą mėnesį kartu pasiruošti, jie galėjo iškovoti auksą“, – svarsto irklavimo specialistas.
Bronzinės prizininkės M. Valčiukaitė ir D. Vištartaitė trenerį dar kartą sužavėjo savo kovingumu.
„Merginų užimta vieta yra labai gera, nes konkurencija buvo milžiniška. Šiais metais pasaulyje atsirado daug naujų pajėgių porų, o skirtumas tarp stipriausių irkluotojų visada siekė vos kelias sekundes. Lietuvės sugeba sėkmingai lenktyniauti su pačiomis stipriausiomis, nors pagal sudėjimą yra gerokai mažesnės. Varžytis su tokiomis varžovėmis, kaip britė Katherine Granger, kurios ūgis 190 cm, arba su galingomis praėjusių metų pasaulio čempionėmis iš Naujosios Zelandijos, – sudėtinga. Todėl Mildos ir Donatos rezultatas olimpinėse žaidynėse parodo, kaip puikiai jos pasiruošė šioms varžyboms“, – aiškina G. Postiglione.
Kiti Lietuvos irkluotojai Rio de Žaneire taip pat nenuvylė rinktinės konsultanto. Vienvietėje valtyje M.Griškonį pakeitęs aštuoniolikmetis Europos jaunių čempionas Armandas Kelmelis įgavo neįkainojamos patirties ir užėmė 19 vietą, Lina Šaltytė liko 14-a, o pirmą kartą olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavusi vyrų porinė keturvietė valtis buvo devinta.
„Keturvietė olimpinėse žaidynėse pasirodė gerai. Komandą sudaro jauni vaikinai, kurie įgijo neįkainojamos patirties. Manau, jie išnaudos šią patirtį ir po ketverių metų pasirodys dar geriau. A. Kelmelis pasirodė taip, kaip galėjo, ir daugiau iš jo nereikalavome. L. Šaltytei teko sunkus olimpinis startas, reikėjo pakovoti su labai stipriomis varžovėmis, todėl ji šiek tiek prarado pasitikėjimą savo jėgomis, bet paskutinis plaukimas C finale buvo geras“, – analizuoja G. Postiglione.
Svarbiausia – išlikti motyvuotiems
G. Postigliones teigimu, dar anksti svarstyti, kokios įgulos atstovaus Lietuvai ateinantį sezoną. „Dar negalvojame apie valčių sudėčių pokyčius. Dabar svarbiausia – stiprinti individualias savybes: techninius, fizinius, psichologinius dalykus. Per artimiausius ketverius metus mums reikės irkluotojų, kurie bus motyvuoti laimėti olimpinį medalį. Gali greitai laimėti vieną kartą, bet tik patys stipriausi sportininkai gali pakartoti sėkmę ir toliau tobulėti, – aiškina G. Postiglione. – Irkluotojai patys nuspręs savo ateitį. Mes pamatėme naujų įgulų olimpinėse žaidynėse, todėl dabar viskas priklauso tik nuo jų pačių, nuo irkluotojų gyvenimo būdo. Daug ką lemia ir sėkmė. R. Maščinskas – tikrai geras irkluotojas, bet jam nepasisekė. Man jo gaila, nes jis sunkiai dirbo ketverius metus ir dėl vienos nelaimės iškrito iš rikiuotės. Taigi planuojame ateityje dirbti su visais irkluotojais. Rinktinės trenerių pareiga – numatyti visas galimybes, reikalingas geriems rezultatams išsaugoti.“
Italijos irklavimo specialistas viliasi, kad Rio de Žaneire iškovoti medaliai visiems irkluotojams bus pati geriausia motyvacija ruoštis kitiems svarbiausiems startams ir 2020 m. Tokijo olimpinėms žaidynėms.
„Tikiuosi, kad lietuviai toliau išliks pasaulio elite. Rio de Žaneire iškovoti medaliai suteikė motyvacijos sportuoti toliau. Sportininkų laukia naujas gyvenimas, nauji įkvėpimai, dar didesnis noras tobulėti, o tai ir yra raktas į sėkmę. Net kai labai sunku, irkluotojai sako: „Ne, aš neturiu aukso, todėl turiu dar labiau stengtis, kad laimėčiau auksą.“ Tikiuosi, kad tokį nugalėtojų mentalitetą mes išlaikysime“, – viliasi italas.
Dar 2013-aisiais, kai Lietuvos irkluotojai skynė medalius Europos ir pasaulio čempionatuose, G. Postiglione nesureikšmino savo indėlio į šiuos pasiekimus. Kuklus jis išliko ir po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Italų trenerio teigimu, didžiausią darbą ruošiant Lietuvos irkluotojus olimpinėms žaidynėms atliko rinktinės treneris Mykolas Masilionis.
„Visus olimpiečius ruošė geri treneriai, taip pat turite puikų vyriausiąjį rinktinės trenerį. Mano indėlis į pasiektus rezultatus galbūt tik 20 proc. Likę 80 proc. – Mykolo nuopelnas. Jis dirba labai gerai. Aš tiesiog padėjau išspręsti keletą problemų ir pašalinti kai kurias kliūtis. Kai atsiranda kokių nors klausimų, aš ieškau atsakymų ir pateikiu jų sprendimų būdus. Taigi aš tik paruošiau kelią, o visą žygį padarė Lietuvos treneriai ir irkluotojai. Lietuviai treneriai sparčiai tobulėja ir puikiai gali dirbti ir be mano patarimų“, – kuklinasi G. Postiglione.
29-erių metų L. Šaltytė jau užsiminė apie karjeros pabaigą, bet ji turi puikią pamainą – dukart pasaulio jaunių ir dukart planetos jaunimo čempionė Ieva Adomavičiūtė turės galimybę ją pakeisti olimpiečių gretose.
„Žinau, kad Lietuvos irklavimo federacija sukurs tinkamas sąlygas irkluotojams progresuoti ir jų motyvacijai skatinti. Žmonės patys nusprendžia, ką nori pasiekti. Jeigu I. Adomavičiūtė nuspręs siekti olimpinio medalio, aš būsiu šalia jos“, – patikina treneris.
Dirbant su lietuviais G. Postiglionei svarbiausia pagarba ir pasitikėjimas. Jis dar kartą pabrėžia, kad Lietuvos irkluotojai yra labai darbštūs ir atsakingi. „Lietuvos irkluotojai tinkamai fiziškai sudėti ir turi gerą mentalitetą. Lietuviai pasižymi ištverme, o treneriai puikiai išmoko juos svarbiausių technikos elementų. Tie irkluotojai, su kuriais aš dirbu, išsiskiria atkaklumu, valties jautimu ir didele motyvacija“, – sako irklavimo specialistas.
Naujas darbas netrukdys
Lietuvos irkluotojus ir trenerius konsultuojantis italas po olimpinių žaidynių priėmė naują iššūkį ir sutiko vadovauti Tarptautinės irklavimo federacijos besivystančių šalių plėtros direktoratui. Nors FISA plėtros skyrius įsikūręs Pietų Amerikoje, italas didžiąją laiko dalį ir toliau praleis Europoje.
„Mano darbas susijęs su FISA plėtros programa. Turiu sukurti paramos sistemą tiems treneriams, kurie neturi tinkamų sąlygų savo šalyje rengti aukšto lygio irkluotojų. Ši programa skirta šalims, kurios turi irklavimo tradicijas, bet stokoja lėšų, už kurias galėtų samdyti brangius specialistus iš užsienio. Pietų Amerikoje lankysiuosi tik per FISA rengiamas trenerių konferencijas. Šis darbas visiškai netrukdys tęsti bendradarbiavimo su Lietuvos ir Graikijos komandomis“, – patikina treneris.
Kalbėdamas apie Lietuvos irklavimo strategiją G. Postiglione atkreipia dėmesį į tai, kad olimpinėje programoje stengiamasi suvienodinti vyrų ir moterų rungtis – sulyginti jų skaičių. Todėl reikia didelį dėmesį skirti dailiosios lyties atstovėms. Taip pat svarbu nuolat ieškoti naujų talentų, galbūt net tarp kitų sporto šakų propaguotojų.
„Kitais metais irklavimas neišvengs pokyčių, nes olimpinėje programoje atsiras daugiau moterų valčių klasių. Federacijos bus priverstos daugiau dirbti su moterimis. Turime naują projektą, padėsiantį į irklavimą pritraukti kuo daugiau žmonių. Mes norime plėstis ir galbūt galėsime pasikviesti irkluoti net ir tuos jaunuosius krepšininkus, kurie matys galimybę pasiekti aukštesnių rezultatų kitame sporte. Tik didelė bėda – valčių trūkumas. Lietuvoje atsiras vis daugiau norinčiųjų irkluoti, bet ne visiems užteks valčių. Reikia pasistengti įsigyti naujų aštuonviečių bei pavienių keturviečių valčių vyrams ir moterims, nes jos reikalingos galvojant apie 2020 ir 2024 metų olimpines žaidynes“, – pataria italas.
Pagrindinė irklavimo bazė Lietuvoje yra Trakuose. Sąlygos šiltuoju metų laiku čia kone idealios. Tą pripažįsta ir G. Postiglione. Sudėtingiau treniruotis žiemą, kai sąlygos sportuoti lauke nebetinkamos, todėl sportininkai turi vykti į užsienį arba dirbti su treniruokliais sporto salėje.
„Lietuvoje sudarytos geros sąlygos irkluoti, nes čia daug ramaus vandens telkinių, turite gerų sportininkų, gerų rinktinės ir klubų trenerių. Bet šaltuoju metų laiku Lietuvoje trūksta didesnių erdvių sportuoti, nes sportininkams reikia penkis šešis mėnesius per metus turėti galimybę dirbti su irklavimo treniruokliais. Pavyzdžiui, Graikijoje prie irklavimo centro yra aštuoni vadinamieji valčių namai, kuriuose yra visa reikalinga įranga sportuoti ištisus metus. Sporto plėtra aukščiausiu lygiu priklauso nuo turimos įrangos. Šiuo metu tai šiek tiek riboja lietuvių galimybes augti“, – sako treneris.