Iki šiol Moniką buvo įprasta matyti 3 ir 5 km bėgimo varžybose. Ji pernai Čikagos maratoną (42 km 195 m) įveikė per 2 val. 34 min. ir 29 sek. bei įvykdė kvalifikacinį normatyvą (2 val. 37 min.) dalyvauti vasaros olimpinėse žaidynėse.

Olimpinių žaidynių normatyvai jau pakluso šešioms Lietuvos maratonininkėms, tačiau į Rio de Žaneirą dėl riboto kvotų skaičiaus galės vykti tik trys.

Lietuvos lengvosios atletikos federacija nutarė, kad atsižvelgiant į pasiektus rezultatus papildomos atrankos išvengs praėjusių metų pasaulio čempionate 11-ąją vietą užėmusi Rasa Drazdauskaitė bei 2013-aisiais 12-a planetoje buvusi Diana Lobačevskė. Trečia laimingąja taps ta sportininkė, kurios rezultatas, pasiektas iki gegužės 1 d., bus geriausias.

- Kaip atsitiko, kad iš ilgų nuotolių bėgimo patraukėte į maratoną?

- Visada mėgau bėgti gatvėmis, tačiau studijuodama Amerikoje neturėjau galimybės dalyvauti bėgimuose. Mano mėgstamiausios ir labiausiai padėjusios treniruotės buvo ir yra ilgi tempiniai bėgimai gamtoje.

Olimpiada artėjo ir maratono normatyvas atrodė įveikiamas, todėl nusprendžiau išbandyti savo jėgas šioje distancijoje. Olimpiniai normatyvai 5 ir 10 km distancijose per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugo, o B normatyvai nebeegzistuoja, todėl šiose rungtyse tikrai sunku prasimušti į pasaulio elitą.

Maratonas atrodė neišbandyta patirtis, kurioje man gali pasisekti. Nors ir sėkmingai jame dalyvavau ir tikrai pamėgau šią distanciją, neketinu pasitraukti iš stadiono. Šiemet išbandysiu savo jėgas 10 km distancijoje. Tikiuosi, kad šis debiutas nustebins ne ką mažiau nei maratono.

- Kaip pakito treniruotės?

- Maratonas yra visiškai kitas pasaulis, nei varžybos stadione. Bėgimas turi būti aistra ir teikti džiaugsmą, nes tiek nubėgti kilometrų, kiek reikia maratone, be noro ir šypsenos būtų tikra kančia. Pamenu, kai man treneris pateikė planą pasiruošti maratonui, maniau, kad jis išprotėjo: tokios sunkios ir ilgos užduotys atrodė neįmanomos! Bet kai labai nori ir pasitiki savimi, nuostabu pamatyti, ką mūsų kūnai iš tiesų gali. Kiekvieną tų treniruočių pabaigiau su šypsena, pasididžiavimu ir noru judėti tolyn. Be to, daug nubėgtų kilometrų per pastaruosius ketverius metus buvo mano arkliukas. Todėl į maratono distanciją tikrai nepatekau atsitiktinai.

Monika Juodeškaitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

- Ar negaila savęs „kankinti“ maratonais?

- Maratonas iš tiesų man labai patiko. Mėgavausi juo iki paskutinių penkių kilometrų, o kai pagalvoji, kad lieka penki kilometrai, atrodo, kad pasikankinti dar šiek tiek, kai jau nubėgai beveik 40 km, yra niekis. Be to, kančia takelyje ir maratone yra visiškai kitokia. Stadione kankiniesi, kai laktatas susikaupia tavo kojose, o maratone kančia ateina, nes tu nieko nebeturi savyje ir vis tiek judi į priekį. Pačios maratono varžybos – malonumas. Kančia yra ruoštis jam, nes treniruotės nėra lengvos. Jei gerai pasiruoši, tada gerai bėgsi ir mėgausiesi ilgai lauktomis varžybomis.

- Beje, dar nesate tikra, ar dalyvausite olimpiadoje.

- Mano asmeninis pasiekimas kol kas garantuoja 3-ąją vietą tarp Lietuvos maratonininkių ir teisę dalyvauti olimpiadoje, bet viskas dar gali pasikeisti. Normatyvą galima pagerinti iki gegužės 1-osios. Tikiuosi geriausio ir laukiu dienos, kai bus paskelbta Lietuvos olimpinė rinktinė.

Oklahomos valstijos universitete tapote sporto žurnaliste, dabar tęsiate tarptautinio verslo magistro studijas. Kokios sąlygos ten suteikiamos lengvaatlečiams?

Šią vasarą jau turėsiu magistro diplomą. Čia mokausi jau penkerius metus. Per šį laiką įgijau begalę žinių ir praktikos. Amerikoje mokslai orientuoti į praktiką. Pavyzdžiui, studijuodama žiniasklaidą turėjau galimybę vesti universiteto televizijos laidas, išmokti dalykų, reikalingų žurnalistui. Patirtis tikrai neapsakoma. Dėstytojai ir fakulteto darbuotojai maloniai padeda tarptautiniams studentams, kuriems prasčiau sekasi anglų kalba. Niekada nekilo bėdų, jei dėl varžybų teko praleisti paskaitas. Sportininkai universitete yra gerbiami, nes jie savo sunkiu darbu ir pasiekimais aukština universiteto vardą.

- Turbūt pykstate ant Lietuvos žurnalistų, kad jie mato tik kelias sporto šakas ir nepastebi kitų.

- Tikrai taip. Liūdna, bet Lietuvoje sportas daugeliui tautiečių reiškia tik krepšinį. Neturiu nieko prieš jį, tačiau liūdna, kad Lietuvoje pilna sporto talentų, o jų niekas nežino ir nesidomi jų pasiekimais. Olimpinėse žaidynėse Lietuvai medalius iškovoja įvairiausių sporto šakų sportininkai: buriuotojai, irkluotojai, lengvaatlečiai, penkiakovininkai, plaukikai, dziudo sportininkai.

Pasirinkau sporto žurnalistiką, kad ateityje, jei bus galimybė, Lietuvoje populiarinčiau tas sporto šakas, kurioms trūksta žiniasklaidos dėmesio. Manau, kiekviena sporto šaka yra savita, išskirtinė ir galinti sudominti publiką. Tiesiog reikia tai atrasti ir teisingai pateikti žiūrovui.

- Ar daug patarimų sulaukiate iš mamos?

- Man mama visada buvo tikras sporto pavyzdys. Pamenu abu kartus, kai ji išvyko į olimpines žaidynes. Mums visiems tai reiškė labai daug. Keista, kad dabar pati esu taip arti tikslo tapti olimpiete ir pasekti mamos pėdomis. Dabar mane treniruoja Oklahomos universiteto lengvosios atletikos treneris Dave‘as Smithas. Jis ir jo programa padėjo man pasiekti daug aukštų rezultatų ir nustebinti pačią save. Mama visada mane palaiko, su ja galiu pasikalbėti apie sunkumus ir sėkmes šiame sporte. Taip pat buvo labai gera šalia jausti mamos palaikymą Čikagos maratone, kur ji buvo atvykusi manęs aplankyti ir palaikyti.

Monika Juodeškaitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

- Ar siekiate pagerinti mamos 5 000 m bėgimo Lietuvos rekordą (15:28.66)?

- 5 km iš tiesų yra be galo smagi distancija. Tikiuosi ateityje dar turėsiu galimybių joje puikiai pasirodyti. Kol kas po maratono sunku sugrįžti į bėgimo takelį, bet manau, kad po kelių varžybų ir vėl galėsiu bėgti stadione. Su mama labai džiaugtumės, jei man pavyktų pagerinti jos rekordą, tačiau ji yra pasiekusi aukštą rezultatą, todėl tai padaryti tikrai nebus lengva.

- Ar šiame universitete yra daugiau lietuvių?

- Pasirinkau studijuoti Oklahomos universitete, nes jame pažinojau keletą lietuvių. Pukštų šeima, Natalija Piliusina, Gintarė Zenkevičiūtė ir Ieva Zarankaitė sportavo, vis dar sportuoja ar dirba šioje įstaigoje. Bendrauju su lietuviais, ypač su savo kambarioke Gintare. Su ja dažnai organizuojame lietuviškus vakarus su tradiciniais patiekalais. Visada didžiuojamės savo valstybe ir galimybe jai atstovauti būdamos taip toli nuo namų. Be Gintarės mano gyvenimas taip toli nuo namų butų gerokai sunkesnis. Visada gera šalia turėti sesę lietuvaitę, kuri tave supranta ir palaiko. Kai esi toli nuo namų, suvoki, kaip gera kalbėti gimtąja kalba, smaližiauti juodą duoną, gaminti lietuvišką patiekalą ar žiūrėti lietuviškas žinias. Tai mums suteikia begalę džiaugsmo.

- Ar skiriasi požiūris į moterį sportininkę Lietuvoje ir Amerikoje?

- Manau, požiūris į moteris sporte visur panašus. Ir Europoje, ir Amerikoje žiniasklaidoje matomos gražios ir patrauklios moterys. Gaila, nes sporte ne grožis, o pasiekimai yra svarbiausia.

- Oklahomą daugelis lietuvių menkai įsivaizduoja.

- Oklahoma yra vėjuota, raudonų žvyrkelių valstybė, kur beveik kiekvienas vairuoja dideles mašinas su priekabomis ir dėvi kaubojiškas kepures. Bėgiojant mus visada pasitinka karvės ir arkliai. Oras čia permainingas: vieną dieną gali snigti, kitą užklupti didžiulis karštis, o vėjas niekada nesiliauja. Bet man čia patinka: labai daug žvyrkelių, kurie tęsiasi ilgiau nei maratono distancija, taip pat yra mažų parkų, kuriuose galima bėgioti.

Aš gyvenu studentų miestelyje, todėl veiklos netrūksta.

- Vis dar gaminate grandinėles, auskarus bei apyrankes? Ar tai gali tapti jūsų verslu baigus sporto karjerą?

- Šiemet šiek tiek apleidau šią veiklą, nes buvau susikoncentravusi į sportą ir visą save atidaviau maratonui, todėl papuošalus gaminau tik retkarčiais, kai rasdavau laisvą minutę. Šis pomėgis man padeda atsipalaiduoti ir išreikšti savo kūrybiškumą. Ateityje svajoju turėti savo mažą rankdarbių parduotuvėlę, bet kol kas tai tik svajonė.

- Žurnalistams minėjote, kad esate susižadėjusi su ilgamečiu draugu Justinu Grainiu – Kauno „Žalgirio” komandos fizinio rengimo treneriu.

- Mes jau susituokę, tai įvyko prieš dvejus metus. Su Justu mus suvedė lengvoji atletika. Jis pats buvęs šuolininkas į tolį. Justas mane labai palaiko.