Nėra nei lyderės, nei komandos
Aukštai Andų kalnuose įsikūrusiame Kalio mieste S. Krupeckaitė yra dar didesnė įžymybė nei Panevėžyje, kuriame gyvena jau daugelį metų.
Kolumbijos sporto mėgėjai į „Alcides Nieto Patino“ dviračių treką lietuvės portretais buvo viliojami ir prieš trečiadienį prasidėjusias planetos pirmenybes, tačiau į jas neatvyko nei 31-erių buvusi pasaulio čempionė, nei jos tautiečiai.
Jei rugsėjį pirmagimio susilaukusi S. Krupeckaitė dar tik ruošiasi sugrįžti į didįjį sportą, kiti Lietuvos dviračių treko rinktinės atstovai į varžybas paprasčiausiai nebuvo pakviesti.
„Norint patekti į čempionatą, reikia surinkti reitingo taškų. O jei nedalyvauji pasaulio taurės etapuose, kaip tu juos surinksi?“ – kalbėdamas su DELFI, konstatavo LDSF generalinis sekretorius Valentinas Rutkauskas.
Po šventės – sunkios pagirios
Štilis Antano Jakimavičiaus treniruojamą Lietuvos rinktinę apėmė Panevėžyje 2012-ųjų spalį praūžus Europos čempionatui. Pasinaudoję tuo, jog nemažai konkurentų neatvyko į iškart po Londono olimpinių žaidynių surengtas pirmenybes, lietuviai pelnė šešis apdovanojimus.
Čempionatas Panevėžyje vainikavo ketverius metus trukusį šalies dviračių treko aukso amžių: 2008-2012 metais S. Krupeckaitė glėbiais veždavo medalius iš planetos ir žemyno pirmenybių bei pasaulio taurės etapų, pasiekė du pasaulio rekordus, o į Londono žaidynes kartus su ja veržėsi Gintarė Gaivenytė, Vilija Sereikaitė, Aušrinė Trebaitė, Vaida Pikauskaitė.
Bet paskutinius olimpinės atrankos taškus ant „i“ sudėliojęs pasaulio čempionatas Australijoje lietuvėms buvo lyg užkeiktas, ir olimpiadą išvažiavo vienintelė S. Krupeckaitė.
Vėliau sekė Europos pirmenybės Panevėžyje, o po jų Lietuva staiga dingo iš tarptautinės dviračių treko arenos.
Pernai vasarį nė vienas rinktinės atstovas nepasivargino startuoti pasaulio čempionate, nors jis vyko vos už kelių šimtų kilometrų nuo Vilniaus – Baltarusijos sostinėje Minske. Kodėl?
„Reikia trenerio klausti. Jie nori šiek tiek pailsėti, nes praėjęs sezonas buvo labai sunkus“, – prieš metus DELFI sakė tuometis LDSF direktorius Antanas Taučius.
Tačiau poilsis užsitęsė. 2013-ųjų spalį rinktinė dar pasirodė Olandijoje vykusiose Europos pirmenybėse, bet jose lietuviai liko tarp autsaiderių.
Užsidirbus rentas nebėra noro stengtis?
Šiame sezone Lietuvos rinktinė pasaulio taurės etapuose nedalyvavo. Vienintelė A. Trebaitė nuvyko į pirmą etapą Mančesteryje (Didžioji Britanija) ir buvo diskvalifikuota daugiakovės rungtyje.
Komandinėse persekiojimo lenktynėse lietuvės galėjo startuoti ir neturėdamos solidaus reitingo taškų užnugario, bet LDSF nusprendė neeikvoti pinigų tolimoms kelionėms – esą su tokia komanda nėra vilčių ką nors nuveikti, tuo labiau, prasimušti į 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Kas tuomet laukia šalies dviračių treko? V. Rutkauskas užsiminė, jog permainos bręsta ir rinktinės sudėtyje, ir trenerių štabe.
„Iš šito bagažo nelabai ką beišspausi. Visos dviratininkės gerai pasirodė Panevėžyje vykusiame čempionate, rentas užsidirbo ir dabar nelabai beturi motyvacijos stengtis. Bent jau tokia mano nuomonė. Tik Simonai jokių pretenzijų neturime. Treneriai? Kovo 12 dieną vyks posėdis, gali būti pokyčių. Bet kol kas nieko nenoriu komentuoti šiuo klausimu.
Nedalyvauti dviejuose pasaulio čempionatuose iš eilės – tai tragedija. Trekas nebeteks finansavimo. Todėl reikia duoti naują pradžią, stumti į priekį jaunimą“, – apie ateities perspektyvas kalbėjo LDSF generalinis sekretorius.
Pasak jo, vasaros pradžioje į tarptautines varžybas grįšianti S. Krupeckaitė turėtų dalyvauti atrankoje į Rio de Žaneiro žaidynes. Bent jau taip planuoja sportininkės vyras ir treneris Dmitrijus Leopoldas. Pelnyti olimpinį kelialapį komandų sprinto rungtyje mėgins ir S. Krupeckaitės bei G. Gaivenytės duetas, o jauniausia ir paskutinė Lietuvos olimpinė viltis dviračių treke – pasaulio jaunių čempionas Svajūnas Jonauskas.
