Žinoma, jei reakcija nelaikysime jau tapusių klišėmis žodinių išpuolio pasmerkimų ir raginimų imtis griežtų priemonių, tuo pačiu suvokiant, kad Europa, stokojanti lyderystės, tokių priemonių nesiims. Toks abejingumas, arba negebėjimas imtis situacijos rimtumą atitinkančių veiksmų, tik dar labiau gilina ir taip nemažas problemas.

Štai pora pavyzdžių. Europos Sąjungos operacija „Sophia“, kuri turėtų veikti kaip nelegalaus migrantų gabenimo užkardymo įrankis, iš principo neatlieka savo funkcijos. Dar daugiau, norom ar nenorom, operacijos dalyviai tapo prekiautojų žmonėmis įrankiu.

Kadangi atitolę 12 jūrmylių nuo Libijos krantų ir patekę į tarptautinius vandenis, nelegaliai žmones gabenantys nusikaltėliai praduria gumines valtis, o šalia stovintys operacijos „Sophia“ laivai, pagal savo misiją turintys nukreipti nelegalius migrantus atgal, ima gelbėti skęstančiuosius ir gabena juos į artimiausią saugų tašką – Italiją. Ne viena ataskaita pažymi, kad čia vykdoma migrantų atrankos ir paskirstymo sistema iš esmės neveikia, todėl nenuostabu, kad kartu su nuo karo bėgančiais asmenimis į ES teritoriją patenka ir teroristai.

Kad situacija būtų kontroliuojama efektyviau, Europos vadovų ir Užsienio reikalų taryboje visos valstybės narės jau kurį laiką kalba apie būtinybę kurti bendrą keitimosi informacija apie atvykstančius ir išvykstančius į ES asmenis (įskaitant pabėgėlius ir imigrantus) duomenų bazę. Tačiau kuomet kalba pasisuka apie praktinį šios svarbios priemonės įgyvendinimą, judesio praktiškai nėra. Dar blogiau, kad dėl tarpusavio nepasitikėjimo ir neva informacijos šaltinių apsaugos, valstybių narių žvalgybos nesidalina ir toliau neketina dalintis žvalgybine informacija. Tačiau juk tai yra tie instrumentai, kurie įgalintų valstybių narių saugumo struktūras veikti kur kas efektyviau.

Štai paskutiniame ES užsienio reikalų ministrų posėdyje Briuselyje, gegužės 15 d., vienas pagrindinių klausimų buvo ES ir Afrikos santykiai, kurių esminis iššūkis europiečiams yra, be abejo, readmisijos susitarimai. Tačiau buvo diskutuojama apie viską (jaunimo nedarbą, elektroninės valdžios diegimą, smulkaus verslo plėtrą ir pan.), tik ne apie nekontroliuojamą migraciją iš Afrikos valstybių bei ignoruojamas derybas dėl readmisijos. Paaiškinimas iš Briuselio (Europos išorinių veiksmų tarnybos), kodėl nebuvo diskusijų apie readmisiją ir migraciją, stulbina – „negalima visą laiką kalbėti su afrikiečiais apie šiuos skaudulius, tai juos nuteikia ne pozityviai, todėl pagrindinėmis temomis buvo pasirinktos jaunimo temos, digitalizacija ir pan.“

Gegužės 19-ąją ES valstybių narių užsienio reikalų ministrai posėdžiavo Vystomojo bendradarbiavimo klausimais. Atrodytų, kad Bendrija, būdama didžiausia donore pasaulyje, turėtų gebėti išnaudoti tai kaip svertą siekiant priversti paramą gaunančias valstybes vykdyti savo įsipareigojimus. Tačiau diskusijose ir vėl nė žodžio apie tai, kad ES paramą Afrikos kontinentui (2014–2020 m. ES Afrikai skiria 30,5 mlrd. eurų) būtina susieti su šio žemyno valstybių konstruktyviu bendradarbiavimu, pavyzdžiui, kad ir toje pačioje readmisijos susitarimų srityje.

Tad nors atrodo, kad Europos šalių lyderiai turi supratimą, kokios priemonės iš tiesų padėtų stiprinti europiečių saugumą bei padėtų spręsti su nelegalia migracija bei terorizmu susijusias problemas, lyderystės vakuumas paralyžiuoja spartų reikalingų sprendimų įgyvendinimo procesą. Taigi, dar viena tragedija Europoje krečia valstybių visuomenes (ir piktina bei radikalizuoja dalį jų), tačiau jos aidas, kol ateina iki sprendimų priėmėjų Briuselyje, išblėsta.

Paradoksalu, bet kol Vakarų Europa ieško receptų, kokiomis priemonėmis sumažinti saugumo grėsmes savo valstybėse, dalis politikų Lietuvoje kaip tik yra linkę atverti landas. Einamuoju metu svarstyto Užsieniečių teisinės padėties įstatymo kontekste dalis valdančiųjų (tiek valstiečių-žaliųjų, tiek socialdemokratų, pritariant ir liberalams) atstovų verslo interesus iškelia aukščiau nacionalinio saugumo ir siūlo, kad iš trečiųjų valstybių į Lietuvą komandiruojamiems darbuotojams tikrinti būtų skiriamas vos vienas mėnuo, vietoje Vyriausybės siūlytų trijų.

Nors tiek saugumo struktūros, tiek kitos suinteresuotos institucijos aiškiai kalba, kad toks laiko terminas yra per mažas visapusiškai patikrai, kaimyninių valstybių patirtis taip pat tai liudija. Tad kolegoms belieka priminti, kad tiek mūsų istorija, tiek ir šiandieninės Vakarų Europos patirtys rodo, jog kompromisai valstybės saugumo sąskaita neveda į gerą.

Dar daugiau, kai kam Lietuvoje atrodo, kad ES kontekste demonstruodama solidarumą ir pakankamai sėkmingai (skaičių prasme) vykdydama prisiimtus pabėgėlių priėmimo įsipareigojimus, Lietuva pateko į politinio komforto zoną, kuri leidžia jaustis saugiai ir garbingai tarp Europos branduolio valstybių. Tačiau tai – trumpalaikis būvis. Kaip matome vos iš kelių pavyzdžių, ES trūksta ryžto imtis praktinių europiečių saugumą užtikrinančių sprendimų, o šios temos negalima palikti kelioms branduolio valstybėms – joje darbotvarkę formuoti ir siūlymus teikti aktyviai gali ir Lietuva.

Nors dažnai galvojama, kad mažų valstybių svoris tarptautinėje politikoje yra per menkas tapti realiomis nuomonių formuotojomis ir konkrečių klausimų lyderėmis, visgi mūsų diplomatijos istorija rodo ką kitą. Primenu. Lietuva su Lenkija „vos ne jėga“ įtraukė Briuselį ir jo atstovą saugumui Ch. Solaną į pozicijos ir opozicijos derybas Ukrainoje, drįstu tvirtinti, taip buvo išvengta pilietinio karto.

Lietuvą taip pat drąsiai galima pavadinti vienu iš ES Rytų kaimynystės politikos architektų ir lokomotyvų, tiek davusių jai impulsą, tiek ir tuo metu, kai kiti iššūkiai visiškai nustelbė šios politikos aktualumą, likusių aktyviai remti demokratizacijos ir europietizacijos procesus tokiose valstybėse kaip Moldova, Gruzija ir Ukraina. Buvome vieni tų, kurie NATO didžiosioms valstybėms esant skeptiškoms pradėjome viešai kalbėti (pagarba Prezidentei) apie būtinybę kuo skubiau parengti NATO gynybos planus Baltijos regiono valstybėms. Pavyko. Todėl akivaizdu, kad suvokdami situacijos rimtumą, galime ir turime imtis lyderystės priimant reikalingas saugumo priemones nelegalios migracijos ir teroro prevencijos kontekste.

Turime suvokti, kad kova su terorizmu bei radikalizacija, migracijos kontrolė ir nelegalių emigrantų sugrąžinimo klausimai yra gyvybiškai svarbūs visai ES, nes jų nesprendžiant, stiprėja euroskeptinės nuotaikos, taigi ir aižėja esminis ES veikimo pamatas – solidarumas.