Bukiems, bet valdyti geidžiantiems žmonėms vienintelis sprendimo būdas – uždrausti. Leninas draudė, Stalinas draudė, Kastro draudė, Putinas dar draudžia, ir t.t., ir t.t. Aišku, jų tikslas buvo ne negerovių taisymas, bet visuomenės valdymas, savo jėgos ir viršenybės įtvirtinimas. Tad galima įtarti, kad su draudimų atgaivinimu Lietuvoje Ramūnas Karbauskis ir jo grupelė „valstiečių“ nori įtvirtinti savo valdžią. O ką drausti ? Negi pradėsi nuo gana nuodingų trąšų importo. Geriausia – nuo alkoholio. Mat čia prieštaraujančių daug nebus, o valdžia sustiprės, galima bus žengti į naujus draudimus.
Tad alkoholis. Lietuvoje nėra nei vieno (ne alkašos) žmogaus, kuris nematytų šios tragiškos problemos ir negalvotų, kaip ją įveikti. Tad pradėkime nuo to, apie ką R. Karbauskis nekalba:
1. Ar visi Lietuvos žmonės yra alkoholikai?
2.Kaip jie pasiskirsto pagal socialines grupes? Kaip atskiros grupės vartoja alkoholį?
3. Kokį poveikį turi reklama alkoholio vartojimui: jaunimui, viduriniam amžiui ir senimui?
5. Yra šalių, kurių nežino Seimo kultūros komiteto pirmininkas, kur kultūros vaidmuo visuomenės moraliniam sveikatingumui yra ne tik puikiai suprantamas, bet ir aktyviausiai puoselėjamas. Šiandien Seimo gelmėse Kultūros komiteto pirmininkas brandina idėją vos ne dvigubai sumažinti kultūrai skiriamas valstybės lėšas. Mat, kultūros ministrė įtaria, kad jos skirstomos kažkaip ne taip. (O juk jos tiesioginė pareiga yra padaryti, kad pinigai būtų skiriami būtent funkcionaliai ir kultūrai naudingai). O gal jiems atrodo, kad kultūra yra alkoholizmo priežastis?
6. Gaila, kad valstybės vadovai mano, esą uždraudus reklamą jaunimas net iš tolo nebežiūrės į šnapsą. O tai, kad jaunimo sportui yra skiriamos ašaros, kad katastrofiškai trūksta futbolo aikščių, sporto aikštelių, trenerių, ponams ne taip svarbu. Mat nėra pinigų. O kaip jų rasti šiems tikslams, ponai nežino . Žino tik kitus tikslus. Labai kviesčiau Aurelijų Verygą pažiūrėti, kiek pinigų yra skiriama moksleivių užklasinei veiklai, būreliams, moksleivių laisvalaikiui. Gal ponams kovotojams atrodo, kad užklasinė veikla skatina alkoholizmą. Bet uždrausti yra paprasčiau, lengviau ir efektyviau. Ir iš viso – kas yra Lietuvos mokykla ? Kodėl neugdomos mokytojų asmenybės, mokytojo intelektas ir nuomonės laisvė? Kodėl čia tiek draudimų, neaiškių ribojimų, sovietinių tradicijų, nesuprantamų hierarchijų ir ministrų diktato. Koks mokytojo intelektualo prestižas ? Kokia jo laisvė? Kokia valdžia skaitosi su jo nuomone ? Vos ne visi mokiniai nori bėgti iš tos Lietuvos, iš tos dusinančios aplinkos. Gal kas valdžioje ieško šito priežasčių ? Tik šneka, kad reikia reformos. Kokios reformos ?
8. Prie to paties: mintys kyla ir apie aukštųjų mokyklų reformą. Vėl viskas ne nuo to galo. Priežastys tik tik menamos, tik kaip retorinės figūros. „Valstiečiams“ ( ir ne tik „valstiečiams“) atrodo, kad valstybei jos gyventojų mokslas ir švietimas per daug kainuoja. Tad kokie reikalavimai po tos nuostabios reformos bus keliami išlikusiems dėstytojams? Ar jie iš tikro bus verti dėstyti šitas žadamas aukščiausio pasaulinio lygio mokymo programas? Dar nemačiau, kur būtų nusakytos tos mokymo programos, bet jau buvo paskelbta, kad du rektoriai su vasalais savo nuožiūra sujungė du universitetus. Man labiausiai nerimą kelia viena – koks smūgis laukia Lietuvos inteligentijos, formaliai uždaromų universitetų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų ir profesorių? Kur jie gyvens ir ką darys ? Kas nors vėl paklaus: ar Lietuvoje ne per daug inteligentijos ? Dar vienas būrys inteligentijos bedarbių? Kaip atrodys Šiauliai be intelekto. Kas jį atstos – biznierių prakticizmas?
9. Kokią vertę Lietuvoje turi mokslo laipsniai, disertacijos ir mokslo vardai? Vertingos yra užsienio stipendijos tiksliesiems, praktiniams projektams, o ne disertacijos. Koks nors jaunas humanitaras mokslų daktaras geriausiu atveju gaus lektoriaus pareigas už 400 eurų. Per mėnesį. Ar yra toks gudruolis, kuris galėtų įvertinti, kokia disertacija yra geresnė ir kokia prastesnė. Tad mokslo reforma įžiebia neįtikėtiną intrigų karą aukštosiose mokyklose. Nes to išgarsinto aukštųjų mokyklų vidinio jungimo kriterijų nėra. Nėra kam jų sukurti. Tai ne politikų nosiai. Interesai mirtinai plėšo. Gaila, kad panaikino Veterinarijos akademiją; vien iš pavadinimo aišku, kad ją reiktų sujungti su Muzikos ir teatro akademija.
10. Tame kare tikrai pralaimėję bus humanitariniai mokslai, kurių uždaviny , beje, yra intelekto ir proto išlaikymas, bendruomenės prusinimas, bet ne pelnas ir investicijos. Bet kyla klausimas – kam jie dabar Lietuvoje yra reikalingi, kam lietuviams mąstymo sugebėjimai?
11. „Valstiečiai“ mano, kad gyvename vienkiemyje, toliausiai nuo kaimynų. Sužinoti, kas darosi Lenkijoje praktiškai neįmanoma. O Amerikoje ? Ten, ko gero, dar prohibicijos laikai, uždarinėja universitetus. Nuostabus ponų nenoras sužinoti. Pasiremti kitų, protingesnių, praktika. Ta proga pranešu, kad Vilniuje jau daug metų eina toks marginalinis žurnaliukas „Kultūros barai“. Įžūliai rašo apie mokslo reformos problemas. Protingai rašo. Gal kai jau jūsų nebeišrinks į Seimą – patariu – pasiskaitykit.