Eilinė situacija, kai verslininkai neatsakingai žiūri į savo pareigas ir negerbia nei miesto valdžios, nei viešųjų finansų, nei miestiečių – tai buvo egzaminas merui ir jo komandai, ar jis jį išlaikė?
Miestas nepasirengęs viešiesiems pirkimams
Visi, kas yra susidūrę su buto ar namo remontu, žino statybininkų triukus: važinėja iš „objekto“ į „objektą“, žiūrėk, kokį rytą pasirodo tik vienas vietoje brigados, kitą popietę jau ir svaigiųjų gėrimų panaudota tara mėtosi, sąskaitos už darbus painiojasi, atsiranda kažkokie trukdžiai... O kaip visada, „terminai spaudžia“. Ką, su tokia situacija susidūręs, atsakingas šeimininkas daro? Išvaro savo darbo neatliekančius „šarlatanus“ ir pasamdo geriau pareigas atliekančius. Lygiai taip pat turėjo elgtis Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kai pamatė, kad statybininkai jį mulkina: žada tuoj pradėti dirbus, bet kitą dieną vėl statybvietėje nieko nėra. Dar 2016 m. miesto vadovas teigė, kad iki vasaros pradžios visi darbai bus atlikti. Tačiau jau 2017 m. pradžioje R. Šimašius „piktinosi“, kad statytojai neįrengė laikinų šaligatvių ir kitų darbų neatlieka gerai. Jau tada reikėjo išvaryti apsileidėlius, pavesti miesto įmonei „Grinda“ baigti darbus ir šiandien apie šią temą nekalbėtume.
Taigi statybinės rangos terminas baigėsi balandžio viduryje ir vėl nebuvo imtasi jokių veiksmų prieš statybininkus, o sutartis pratęsiama dar trims mėnesiams.
Neseniai Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo pasiūliusi apskritai atsisakyti vidaus sandorių ir pereiti prie viešųjų pirkimų. Vilniaus gatvės remonto pavyzdys rodo, kaip viešaisiais pirkimais atrinkta bendrovė sugeba mulkinti net didžiausio Lietuvos miesto vadovybę.
Ar taupyti galima kokybės sąskaita?
Vilniaus gatvės remontas buvo suplanuotas dar prieš kelerius metus ir jau būtų seniai baigtas, jei dabartinis meras nebūtų pradėjęs „pabarimo“ kampanijos. Darbai užsitęsė, o mažiausią kainą pasiūliusi bendrovė, kuri apsiėmė tvarkyti gatvę, aiškiai pasirodė nepatikima. Ar tik po metų kitų nepaaiškės, kad vėl kokias nors pigiausias plyteles sudėjo, kurios neišlaikys pirmosios žiemos? Panašiai Vilniaus savivaldybė taupo ir kitoje, Bokšto gatvėje, kur klojamos senamiesčiui visiškai netinkamos betoninės trinkelės, nors galima buvo parinkti labiau pritaikytas, akmenines.
Aišku, Vilniaus gatvę būtinai reikėjo remontuoti. Labai reikėjo naujos dangos, šaligatvių, efektyvaus apšvietimo, patogių parkavimo vietų, tačiau vietoj žadėto greito remonto viskas užsitęsė. Prastai organizuoti ir vėluojantys darbai, užtvertas eismas privertė viešojo maitinimo įstaigas stabdyti veiklą, o vienos, socialinį projektą vykdančios, kavinės direktorė net buvo užsiminusi apie kavinei gręsiantį bankrotą, nes dėl neatsakingai atliekamų remonto darbų klientų katastrofiškai sumažėjo.
Meras R. Šimašius, tik sulaukęs visuomenės pasipiktinimo, žadėjo teikti siūlymus keisti įstatymus, tačiau netinkamai dirbančio rangovo, net pasibaigus sutarčiai, nepašalino. Matyt, popierinius pasiūlymus rengti ir kaltų ieškoti už savivaldybės sienų yra lengviau, nei tiesiog imti ir išspręsti problemą. Taip yra duotas ženklas įmonėms, kad Vilniuje veikia „laukinė“ rinka, t. y. kad ir kaip atliksi darbus savivaldybei, tave tik pabars ir vis tiek galima bus dirbti toliau.
Vilniaus gatvė tapo šios miesto kadencijos neūkiškumo simboliu. Atrodė, kad po gan juodo mero A. Zuoko valdymo, kai pinigai buvo švaistomi oro linijoms ir taksi projektams, o būtiniausiems poreikiams pinigų katastrofiškai trūko, dirbs labiau vilniečių lūkesčius atitinkanti, skaidri valdžia. Pradžia buvo teisinga: paskirta profesionali administratorių komanda, kuri sutvarkė apverktinos būklės miesto finansus, sumažino biurokratinį aparatą, skaidrino įmonių valdymą ir sėkmingai atlikinėjo kitus rutininius darbus, bet meras toliau tujų pjovimo nežengė. Sutvarkyti administravimą – tai tik pradžia, bet sostinei reikia vizijos, kaip miestas atrodys po 10 ar 20 metų. Kol kas Kauno miesto plėtra atrodo daugiau žadanti nei tai, kas vyksta Vilniuje.