Nuo vasario iki balandžio mėnesio Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykdėme tyrimą, kuriame buvo apklaustos kelios dešimtys vaikų, turinčių tėvų arba jų partnerių, kurie piktnaudžiauja alkoholiu. Tyrimu buvo siekta ne tik atskleisti vaikų patirtis ir problemas, su kuriomis jie susiduria dėl tėvų gėrimo, bet ir išsiaiškinti, ar specialistai įgalina vaikus atskleisti tą žalą, kurią jiems padaro girtaujantis tėvas ar motina.
„Pagalvoju, aš turiu būti geras vaikas, tada jis negers“, – pasakojo vienas iš apklaustų vaikų. „Dažniausiai būdavau alkana, mama visai negamindavo valgyti. Kai jie vartodavo, kartais išvydavo mane į lauką. Dažniausiai iki vakaro sėdėdavau ant suoliuko. Namuose dažnai vykdavo muštynės, mačiau tikrai daug smurto. Jaučiausi apleista ir neprižiūrėta“, – siaubingais prisiminimais dalinosi viena mergaitė.
„Kai girti tėvai barasi, mušasi, aš verkiu, labai bijau, kad manęs, mano sesės nenuskriaustų, kad neužmuštų mamos“, – nuogąstavo vienas vaikas. „Kai mama prisigeria, ji daro nesąmones, barasi su patėviu, bėga iš namų, mėgina žudytis. Man labai baisu“, – atviravo kitas.
Kai kurie vaikai tyliai kenčia, kai kurie maištauja, kai kurie save žaloja gerdami alkoholį ar vartodami narkotikus, kai kurie mėgino žudytis arba galvojo apie tai... Maištaujančius drausmina policija, vaikų teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, mokyklos darbuotojai... Nemaištaujantys, gerai besimokantys niekam nekelia problemų – jie lieka nematomi.
Vaikai neprisiminė, kad kada nors suaugusieji asmeniškai būtų paklausę apie jų bėdas, pasiūlę pagalbą. Vienintelė išimtis – vieną mergaitę nuo savižudybės išgelbėjo psichologė ir medikai.
Vaikai verčiami meluoti ir slėpti tėvų girtavimą
Kitose šalyse atlikti tyrimai leidžia teigti, kad žalojančios vaikystės patirties atskleidimas, kalbėjimas apie tai, yra labai svarbus ir turi gydantį poveikį tiek vis dar vaikystėje, tiek jau suaugus: tai yra pirminis pagalbos proceso etapas.
Mūsų tyrimas parodė, kad Lietuvoje piktnaudžiaujančių alkoholiu tėvų vaikams labai sunku kalbėti apie namuose patiriamus sunkumus, žalojančias patirtis. Paprastai vaikai pirmi nepradeda pokalbio apie tai, slepia, kad namuose kažkas blogai. Gėda ir baimė laiko vaiką susikausčiusį savyje.
Vaikų baimė kyla iš įsitikinimo, kad kiti jų nesupras: tėvai dar labiau skriaus už tai, kad atskleidė jų nepriežiūrą ir smurtą, o pagalbos darbuotojai papasakos kitiems apie jų bėdas arba paims į globos namus, atskirs nuo mamos. Vaikus spaudžia tėvai, kad nepasakotų apie šeimos problemas. Kadangi formaliai su visų apklaustųjų šeimomis dirbo socialiniai darbuotojai, spaudimas nepasakoti privataus gyvenimo ir patiriamų sunkumų gali būti siejamas su baime, kad vaikai bus paimti iš šeimų arba kad šeimos dėl girtavimo negaus tiesioginių išmokų. Tokiu atveju tėvai ne tik neapsaugo vaiko, bet dar ir užkerta kelius jam ieškoti pagalbos.
Pavyzdžiui, viena mergaitė, kuri patiria girtaujančio patėvio smurtą, buvo verčiama motinos meluoti apie tai. „Atsimenu, net ant akies mėlynę buvo padaręs. Matė mokytoja, klasiokai. Klausė, kas mušė, turėjau pasakyti, kad brolis žaislą metė. Mama taip liepė sakyti“, – pasakojo vaikas. Mokytoja patikėjo, patėvis toliau smurtauja, o mama nereaguoja...
Vaikams nepaprastai sunku su svetimais suaugusiais kalbėti apie savo sunkumus dėl tėvų girtavimo – dažnai jie prabyla tik įstumti į nepaprastai sunkią padėtį, neturėdami kito pasirinkimo. Pavyzdžiui, viena iš mergaičių prakalbo tik tuomet, kai mama ją išvarė žiemą neapsirengusią iš namų.
Labai retas kuris vaikas išdrįsta apie tai prabilti pirmas, jiems tai labai sunku. Mokyklų pedagogams, psichologams, socialiniams darbuotojams, vaiko teisių specialistams, policijos pareigūnams, vaikų giminaičiams ir kaimynams linkiu būti žmogiškesniais, pastebėti vaiko bėdas, sunkumus, juos išklausyti, suprasti ir jais tikėti, pagal galimybes pasiūlyti pagalbą, padėti. Vaikų, ypač vyresniųjų, patirtys atskleidžia, kad kai kurie iš jų augo visuomenėje, kurioje suaugusieji niekada neatsisuka į vaiką, nepaklausia, nei kokius sunkumus jis išgyvena, nei pasiūlo pagalbą.
Vien finansavimas ir etatų didinimas nepadės
Pagrindinė tyrimo išvada – rizikos grupės šeimos identifikavimas ir įrašymas į įskaitą neturi tiesioginio ryšio su vaikų patiriamų sunkumų atskleidimu ir jų apsauga. Kitaip tariant, pagalbos darbuotojai – įskaitant socialinius darbuotojus, mokyklos psichologus, auklėtojus, socialinius pedagogus, vaiko teisių apsaugos specialistus, policijos pareigūnus, medikus – nesigilina ir nekreipia dėmesio į vaikų patiriamus sunkumus.
Socialiniai darbuotojai, vaiko teisių specialistai ir policijos pareigūnai yra susitelkę ties kompleksinėmis suaugusiųjų problemomis ir tikėtina, kad dėl nepakankamo profesinio pasirengimo, negeba atpažinti vaiko sunkumų, nesigilina, ignoruoja vaikų patiriamas žalas, net kai jos akivaizdžios. Reikėtų atskirai ištirti, kodėl susidarė tokia situacija, kad pagalba socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams yra neveiksminga.
Tyrimas parodė, kad sunkumus išgyvenantys vaikai yra apleisti suaugusiųjų, jie negauna deramos pagalbos. Išimtis – Vaikų dienos centrai, teikiantys tęstinę pagalbą, tačiau jų vaidmenį reikėtų aptarti atskirai. Pirmiausia reikia pripažinti egzistuojančią problemą. Net ir ženkliai padidinus finansavimą, nekeičiant profesionalų parengimo, išlaikant tas pačias darbo tradicijas, vaikų padėtis negerės. T
odėl pirma reikia stiprinti pedagogų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos specialistų, policijos pareigūnų, medikų profesinį parengimą ir kelti jau dirbančių kvalifikaciją. Jie turi gebėti atpažinti žlugdančią vaikystės patirtį ir adekvačiai padėti vaikui. Tėvai taip pat turi būti mokomi palaikančios tėvystės įgūdžių.
Vaikystės traumų mastai Lietuvoje – labai dideli
Mūsų atliktas tyrimas tiesiogiai įrodo žlugdančių vaikystės patirčių poveikį. Tai patirtys, siejamos su vaikystėje patirtais skaudžiais išgyvenimais, tokiais kaip nepriežiūra, prievarta, patyčios, netektis, artimų žmonių alkoholio, narkotikų vartojimas, smurtas artimoje aplinkoje. Pastarųjų metų tyrimai rodo labai akivaizdų ryšį tarp žlugdančios vaikystės patirties ir daugybės klinikinių, visuomenės sveikatos ir socialinių problemų, kurios tęsiasi ir suaugusio žmogaus gyvenime. Nustatyta, kad dėl tokių patirčių, kai nepriežiūra, prievarta ir kiti trauminiai įvykiai tęsėsi ilgai, gyvenimo trukmė sutrumpėja net 20 metų. Negana to, šios patirtys turi tiesioginį ryšį ir su savižudybėmis.
Žlugdančios vaikystės patirties tyrimus 1985 m. pradėjo mokslininkas V. J. Felittis su kolegomis, konstatuodamas aiškius priežastinius tokios patirties ryšius su bloga suaugusio žmogaus sveikata. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nuo 2009 m. deda pastangas, kad atskleistų žlugdančios vaikystės patirties naštą. Kanados, Kinijos, Šveicarijos, Tailando ir kitų šalių mokslininkai suvienijo jėgas, siekdami mokslu grįstų įrodymų, jų sklaidos ir šio reiškinio prevencijos. Vykdomas žlugdančios vaikystės patirties tyrimas yra vienas plačiausių pasaulyje ir susieja ją su pagrindinėmis visuomenės sveikatos problemomis. Šis tyrimas moksliniais įrodymais pagrindė kaupiamojo streso, biologinį bei genetinį ir epigenetinį modelius, aiškinančius priežastinius ryšius tarp žlugdančios vaikystės patirties ir sveikatos bei socialinių problemų, mirčių vėlesniame amžiuje.
Tyrime panaudotas kaupiamojo streso modelis atskleidė, kad susikaupusi žlugdanti vaikystės patirtis daro tiesioginę įtaką suaugusiojo amžiuje labiausiai paplitusioms ligoms, tarp jų – išeminei širdies ligai, vėžiui, lėtinėms plaučių ligoms ir pan., taip pat prastos sveikatos rizikos veiksniams (rūkymas, alkoholio, narkotikų vartojimas ir kt.), psichinei sveikatai (depresija, nerimas, miego sutrikimai ir kt), seksualinės ir reprodukcinės sveikatos sutrikimams (ankstyvi lytiniai santykiai, seksualinis nepasitenkinimas, paauglių nėštumas ir kt.), bendroms sveikatos ir socialinėms problemoms (padidintas stresas, pablogėjusi darbinė veikla, santykių problemos, rizika būti auka arba skriaudiku, ankstyvas šeimos narių mirtingumas).
Tuo tarpu biologinis modelis atskleidė mokslinius įrodymus, kaip žlugdanti vaikystės patirtis sutrikdo nervinės sistemos vystymąsi. Ji paveikia į stresą reaguojančių sistemų vystymąsi, o to liekamieji reiškiniai besivystančioms smegenims vėliau paveikia daugelį žmogaus funkcijų suaugusiojo amžiuje, įskaitant emocijų reguliavimą, priklausomybės ligas, seksualumą, atmintį, agresiją, susijaudinimą. Žlugdanti vaikystės patirtis paveikia smegenų vystymąsi aktyvuodama atsaką į stresą, žmonėms sunku atsipalaiduoti, jie būna nuolatinio budrumo būsenoje, kas vėliau turi ypač didelę reikšmę sveikatos blogėjimui ir socialiniams ryšiams.
Genetinis ir epigenetinis modelis (tai yra, kaip genomo funkcijas valdo aplinka) paaiškina, kaip tokios patirtys yra perduodamos iš kartos į kartą. Sparčiai gausėja epidemiologinių įrodymų, kad genotipai gali keisti jautrumą aplinkos nelaimėms. Genų ir patirties sąveikos tyrimai parodė, kad ankstyva vaikystės patirtis paveikia genomo raišką, kas reiškia, kad žmonės gali daryti įtaką savo genetinio kodo veiklai priklausomai nuo gyvenimo sąlygų ir netgi kartais perduoti šiuos pokyčius savo palikuonims. Jau yra atlikta daug žadančių tyrimų apie genų ir nelaimių sąveiką ir epigenetinius mechanizmus, per kuriuos gyvenimo patirtis gali keisti elgesį ir fiziologinius atsakus į kūdikystės ir vaikystės gyvenimo stresorius.
Reikia priminti, kad žlugdančios vaikystės patirties mastai Lietuvoje greičiausiai yra labai dideli, nes vaikai yra vieni nelaimingiausių pasaulyje, mokyklose patyčių paplitimo mastas vienas iš aukščiausių, o vaikų patiriami sunkumai – vieni didžiausių. Problema liečia itin daug vaikų, ne vien tik augančius vadinamose socialinės rizikos šeimose.
Moksliniai įrodymai ne tik pateikia neigiamas žlugdančias vaikystės patirtis, bet kartu deda pradžią vilčiai, kad šios patirtys bus įvertintos ir imamasi atitinkamų pagalbos priemonių. Kaupiamojo streso modelio kontekste svarbu suprasti ne tik tai, kad stresas kaupiasi, bet ir tai, kad problema gali būti sprendžiama per išsikalbėjimą. Biologinis modelis mus įpareigoja imtis visų vaikystės apsaugos priemonių, kad nebūtų žalojamas vaiko nervų sistemos vystymasis. Tai liečia ne tik socialinės rizikos šeimas, bet ir vadinamąją pagalbos sistemą. Įrodyta, kad kūdikių ir vaikų namai prisideda prie žlugdančių vaikystės patirčių. Suvokimas, kad genomo funkcijas valdo aplinka, mums suteikia ne tik žinių apie tokių patirčių perdavimą tarp kartų, bet ir įrodymus, kad priešingi rezultatai perduodami gerinant aplinką.
P.S. Padėka. Ypatič ačiū vaikams, kurie dalyvavo tyrime, dalijosi savo patirtimi. Ačiū Kauno miesto socialinių paslaugų centrui, Vilijampolės vaikų dienos centro bendruomenei, kurie sudarė palankias sąlygas atlikti tyrimą. Ačiū motinoms ir tėvams, sutikusiems, kad vaikai dalyvautų tyrime. Ačiū Birutei Jogaitei, VDU doktorantei, už pagalbą atliekant interviu.