Kai jūs nuolat žvilgčiojat į savo veidaknygės, o kalbant žmonių kalba, feisbuko paskyrą, kai vis pasitikrinat DELFI puslapyje, ar nėra naujų žinių iš Seimo ir morgo, jūs elgiatės lygiai taip pat, kaip anos išvirstančios bobutės. Šio elgesio priežastis yra neuromediatorius dopaminas, reguliuojantis atlygio ir malonumo centrus smegenyse. Išsiskirdamas jis taip pat verčia atlikti veiksmus, nes atlygio už tą veiksmą numatymas, pvz. naujas draugo įrašas, naujas „patinka“, dar vienas sekėjas nevalingai priverčia jus pasitikrinti savo feisbuko paskyrą. Tai darydamas gaunate dopamino dozę smegenyse, kuri sukelia pasitenkinimą.

Kuo toliau, tuo daugiau dopamino reikia, todėl žmogus vis dažniau žvilgčioja į paskyrą, vis dažniau vietoje tiesioginio darbo kompiuteryje užsikrauna žinių portalo puslapį. Ir kol valstiečiai ir žalieji nesugalvojo, kad su tokia priklausomybe reikia kovoti įvedant amžiaus apribojimus socialiniam tinklui Lietuvoje tik nuo 20–ties, ar iš viso blokuojant prieigą prie interneto, kaip potencialaus narkotiko, pažiūrėkime, kaip tokį jūsų – vieno iš dviejų rinkėjų elgesį Lietuvoje, kasdien ar beveik kasdien kaži ko ieškančio tame socialiniame tinkle, išnaudoja mūsų politiniai lyderiai.

Sociologinės apklauso rodo, kad feisbukas vartotojams yra ne vien tik bendravimo platforma, bet nenutrūkstama, kitaip nei fizinių kontaktų atveju, galimybė lyginti save su kitais. Ir daryti tą, taip sakant, urmu. Geresnis namas, prabangesnis automobilis, pažįstami bankininkai ir Seimo nariai. Atostogos Nicoje. Kilimas iš katinėlių. Platus draugų ir sekėjų ratas.

Didžioji dalis feisbuko vartotojų nori būti pripažinti. Kitaip sakant, jie nori būti populiarūs bei sulaukti daug patinka ir įrašų pasidalinimų. Taigi iš esmės eilinis feisbuko naudotojas niekuo nesiskiria nuo politiko, kurio išgyvenimas – išrinkimas priklauso nuo populiarumo.
Aurimas Navys

Didžioji dalis feisbuko vartotojų nori būti pripažinti. Kitaip sakant, jie nori būti populiarūs bei sulaukti daug patinka ir įrašų pasidalinimų. Taigi iš esmės eilinis feisbuko naudotojas niekuo nesiskiria nuo politiko, kurio išgyvenimas – išrinkimas priklauso nuo populiarumo. Gali kilti klausimas, ar tai, kad politikas turi daug sekėjų, kurie spaudžia „patinka“, daro jį populiariu, ar būtent dėl to, kad jis jau yra populiarus, jo bet kokią keverzonę skaitytojai „patinkina“, tačiau aišku viena – kuo daugiau sekėjų ir besidalinančių įrašais, tuo politikas yra populiaresnis ir labiau žinomas. Todėl impulsyvų, emocijų nulemtą sekėjų elgesį politikai patys ar su socialinių tinklų elgesio inžinieriais stengiasi išnaudoti pakabindami nieko neįtariantį feisbuko vartotoją šiam tikslui kuriamais įrašais.

Kai kurie politikai, ypač anglakalbėse šalyse, pasirenka lengvesnį kelią ir naudojasi perkamomis sekėjų ir spaudžiančių „patinka“ paslaugomis, kurias siūlo įvairios virtualios parduotuvėlės. Daro jos tą visiškai legaliai, bet Lietuvoje tai vargiai tinka, nes politiko sekėjų tarpe atsiradę Džoniai ir Braunai gali sukelti nereikalingų klausimų.

Rytuose, o taip pat ir Lietuvoje, nevengiama kreiptis pagalbos į vadinamuosius LOM‘us (iš rusų kalbos – lydery obšestvenovo mnenija), lietuviškai – visuomenės nuomonės lyderius. Paskyros, kurių savininkai jau yra plačiai žinomi žmonės, turintys dešimtis, šimtus tūkstančių sekėjų, yra ne tik dažnai naudojamos formuoti žmonių nuomonę apie dalykus, kurie rūpi užsakovams, bet ir didinant konkrečių politikų žinomumą.

S. Skvernelį seka 20 714 budrių rinkėjų. Nežinau, ką jie ten seka, bet visi įrašai yra tokie oficialūs ir sterilūs, kad kyla klausimas, ar Vyriausybės pirmininkas yra žmogus, turintis emocijų, išgyvenimų, svarstymų ir abejonių.
Aurimas Navys

Bet mes, žinoma, kalbame apie sunkiu darbu pasiekiamus politikų rezultatus. Politikus, kurių paskyros užpildytos aiškia ir detalia informacija apie asmeninius ir darbinius pasiekimus. Kurių įrašų tekstai nėra ilgi, 50–80 žodžių, daugiausia iki 100, skirti amžinai skubantiems ir neturintiems laiko. Tiems, kurie atsidarę paskyrą, nori tik gerų žinių ar pramogų. Kažko juokingo, kažko atpalaiduojančio. Prie tokio teksto privalomas vaizdas. Labiausiai mėgstamas ir pasidalinamas yra tas, kuris sukelia geras emocijas. Gyvūnėliai, maži vaikai. Geriau katės nei šunys (niekas nežino kodėl). Žydinčios gėlės.

Be to, nevalia užmiršti, kad dalyvavimas feisbuko gyvenime žmogui yra didžiulis stresas – jis nori atrodyti geriau, gražiau, šauniau už tą. Sekėjas nori pasikelti savo paties vertę ir jei tenka skaityti ilgą įrašą, kurio jis nesupranta, kuriame kažkas daug abstraktaus ir sudėtingo, susijusio su politika, tai tikrai jam nepatiks, jis juo nenorės dalintis su kitais. O nesidalindamas nedidins ir sekėjų skaičiaus.

Rašoma turėtų būti ne dažniau nei kartą ar du per dieną, idealiu atveju – tik trečiadieniais ir ketvirtadieniais, po pietų, na ir savaitgaliais, bet tik iš ryto. Itin pažengęs politikas savo įrašu ne vien klaus ar praneš, bet sieks išklausyti – pateikti turinį taip, kad jis rodytų rūpinimąsi sekėjais, mėgins pajausti, ką jaučia skaitytojas (empatija!) ir netgi teiks tam tikrą socialinę pagalbą. Pridės nuotraukų ar memų. Būtinai grotažymę. Dar šiek tiek autentiškumo – geriausiai tam tinka idiliškos šeimos šventės nuotraukos. Atidžiai kontroliuos savo „patinka“ paspaudimus, nes juos mato esami ar potencialūs sekėjai. Jokiu būdu politikui negali patikti tas, kas jo sekėjams gali sukelti neigiamas emocijas.

Taigi, žinodami, kaip turi atrodyti populiarumo siekiančio politiko feisbuko įrašai, galime imtis krapštinėti ir Seimo rinkimus laimėjusių partijų lyderių virtualius atspindžius tinkle.

Lietuva yra įstabi šalis ta prasme, kad bet kas, tapęs premjeru, iš karto tampa populiarus. Net ir nieko nedarydamas. Sakyčiau, ypač nieko nedarydamas.
Aurimas Navys

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemar Tomaševski. Savo paskutinį viešą įrašą padarė 2014 gegužės 21 dieną. Išvada – jam iki mūsų aptariamų populiarumo, ir apskritai, bet kokių bendravimo socialiniame tinkle problemų labai toli. LLRA-KŠS frakcijos seniūnės Seime Ritos Tamašūnienės feisbuko paskyra iš viso tuščia (arba ji net ir ne jos). Pasakysiu trumpai – jei tavęs nėra feisbuke, tavęs nėra iš viso.

Tvarka ir teisingumas partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Paskyra turi 253 sekėjus ir neatskleistą skaičių draugų. Plika akimi matyti, kad jei R. Žemaitaitis iš viso galvoja apie savo populiarumą, tai kaip būti sekamu ir žinomu socialiniame tinkle tikrai nėra jo prioritetų sąraše. Nėra jokiame sąraše. Natūralu, kad ir savo paskyrą pildo remdamasis taisykle „kaip bus, taip gerai“, neturėdamas menkiausio ketinimo didinti sekėjų skaičių. Labai gali būti, kad ir tikslo nėra, nes kažin ar atsiras bent kelios dešimtys šios partijos rinkėjų iš tų 1,35 mln. Lietuvos piliečių, kurie naudojasi feisbuku. O gal net ir iš tų, kurie apskritai turi internetą. Bet galima TT pirmininką pagirti už tai, kad jis nevengia autentiškų asmeninių pasvarstymų ir dėmesio vertų įžvalgų. Net jei jos – tik sau pačiam.

Naujai išrinktas socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas. Skaitiklis rodo sukauptą 3991 sekėją ir 4171 draugą. Neblogai. Šiaip ar taip, ne paraidžiui cituojant buvusį LSDP lyderį Algirdą Butkevičių ir premjerą Saulių Skvernelį, rinkiminio sąrašo numeris 41 neabejotinai gali įgyti ne tik patirties, bet ir populiarumo dirbdamas kokiu nors Seimo nario padėjėju. Tačiau iš startinės pozicijos perspektyvos viskas atrodo labai šviesiai. Daug nuotraukų, daug šypsenų. Tiesa, bent kelių savaičių įrašai – tiesiog kitų asmenų G. Palucko užkabinimai. Atrodo, kol kas naujasis lyderis nedrįsta ką nors pats iš savęs išsakyti. Drąsiau, pirmininke, drąsiau. Kol kas sekėjai atlaidūs ir suteikia pasitikėjimo kreditą. Bet tai praeis. Ir labai greitai.

Ponas Remigijau, suprantu, kad smagu, bet japonų partneriams gali keistai atrodyti Vilniaus meras įamžintas nuotraukoje keturiomis laigantis po pievą.
Aurimas Navys

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis. Hm. Feisbuko profilis puikuojasi 23693 sekėjais ir 5000 draugų. Keista, bet tūlas iš paskyros aprašymo tikrai negali suprasti, kad šis ponas yra Seimo narys, o kad anas dar ir valdančiosios partijos pirmininkas gali pasakyti tik Taro kortų būrėja. Sprendžiant iš įrašų, mažiausia, kas rūpi R. Karbauskiui – tai įrašų turinys ir ką galvoja apie jo įrašus sekėjai. Išskyrus keletą skurdžių minčių tautiniais motyvais, paskyra primena programos-boto bet kaip sudėliotą puslapį, kurį vienija paieškos žodžiai „Ramūnas Karbauskis“ su papildomu atrankos filtru „viskas apie nieką“.

Valstybės premjeras Saulius Skvernelis. Antrasis LVŽS partijos lyderis, vienintelis turintis ne asmeninį, bet oficialų puslapį. Jį seka 20714 budrių rinkėjų. Nežinau, ką jie ten seka, bet visi įrašai yra tokie oficialūs ir sterilūs, kad kyla klausimas, ar Vyriausybės pirmininkas yra žmogus, turintis emocijų, išgyvenimų, svarstymų ir abejonių. Žodžiu, visa tai, ko reikia, kad paskyra būtų populiari. Iš kitos pusės, Lietuva yra įstabi šalis ta prasme, kad bet kas, tapęs premjeru, iš karto tampa populiarus. Net ir nieko nedarydamas. Sakyčiau, ypač nieko nedarydamas. Kaip ten bebūtų, atrodo, kad prie S. Skvernelio paskyros dirba viešųjų ryšių specialistas, kuris turi užduotį premjero feisbuko paskyrą paversti ligoninės operacine. Sterilumo prasme. Ir tai jam sekasi labai neblogai.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Paskyroje prikaupė 55 208 sekėjų ir 4998 draugus. Atrodo, kad liberalų lyderiui ir Vilniaus miesto merui padeda tikrai kietas viešųjų ryšių specialistas. Nežinau, kiek R. Šimašius jo klauso, tačiau įrašuose apstu visko, ko reikia išlaikyti sekėjų ratą ir būti populiariu: geros nuotaikos, naujų žinių, asmeninių pamąstymų, atliktų darbų, kritikos valdantiesiems, kartais grotažymių. Įgudusi akis gali pastebėti, kad įrašais bandoma atliepti sekėjų lūkesčius, temos taikomos prie dienos nuotaikų, ir – kas galėtų pagalvoti – kalbama ypač jautriais socialinių bėdų klausimais, kur vienas paslydimas ant liežuvio ašmenų gali kainuoti šimtus sekėjų. Komentaruose galime sutikti net ir patį liberalų lyderį, įsipainiojantį trolinimo tinkluose. O kur dar ir kartas nuo karto įmetama filmuota medžiaga. Žodžiu, taip gražu, kad trūksta tik memų. Tik šitą, ponas Remigijau, suprantu, kad smagu, bet japonų partneriams gali keistai atrodyti Vilniaus meras įamžintas nuotraukoje keturiomis laigantis po pievą.

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Savo sekėjų skaičiumi užima šiame sąraše garbingą pirmąją vietą – 59420 ir dar 4999 draugai. Nežinau to žmogaus vardo, kuris pataria G. Landsbergiui (nejau šis socialinių tinklų guru yra pats pirmininkas?!), bet drįstu manyti, kad jis vienas geriausių, jei ne pats geriausias viešųjų ryšių ir feisbuko magas. Bent jau Lietuvoje. Galima prikišti nebent tai, kad beveik visi įrašai lyg nulieti iš vadovėlio „Kaip būti populiariam feisbuke?“ Paskyra detali ir aiški. Įrašai ir jautrūs, ir juokingi, ir trumpi, ir su grotažymėmis. O dar ir memai, na, žinoma, kaip gi be jų. Ir politinės įžvalgos. Ne per dažnai. Gal kiek per ilgos, bet kuris politikas be nuodėmės. Netgi „Arogant TV“ tiesiogiai penktadieniais! Bendravimas su sekėjais komentaruose. Beveik kasdien. Beveik kaskart vis su kitu. Klausimas čia tik vienas: kada TS-LKD lyderis dirba?

Ilgokas gavosi tekstas. Norėčiau jį užbaigti kaip nors pakiliai ar pamokomai. Bet kažkaip tik vienintelė mintis sukasi galvoje, apie sąrašo autsaiderę, LLRA-KŠS frakcijos Seime seniūnę, ponią Ritą.

Ai, žinot, nesikrimskit dėl to, kad neturite to prakeiktos feisbuko paskyros. Šiaip ar taip, mažiau nei po šimto metų, socialinis tinklas taps virtualiomis šeštadalio žmonijos kapinėmis. Jeigu neįvyks kas nors ypatingai reikšmingo gyvenimo pratęsimo arba žmonijos susinaikinimo srityse.