Atrodė, kad Lietuvoje užgimė tikra socialdemokratų partija, kuri pakeis politinėje visuomenėje tuos socialdemokratus, kurie vykdė liberalų ekonominę-socialinę politiką sakydami, jog socialdemokratija yra toks pats liberalizmas tik iki tam tikro laipsnio. Praktinė tokios politikos išraiška: remkime verslininkus, tada jie gauto pelno dalį skirs savo samdiniams.
Deja, verslininkai savo pelnus noriau investavo ne į samdinių gyvenimo sąlygų pagerinimą, o į vilas užsienyje, jachtas ir prabangų gyvenimą. Nors Lietuvoje BVP augo, bet visas BVP prieaugis atsidūrė verslininkų kišenėse. Valstiečių partijos vedliai puikiai suprato, kad samdinių nepaguosi liberalia politika. Ir jie žadėjo savo būsimiems rinkėjams pakeisti darbo kodeksą taip, kad jis tenkintų ne darbdavių, o samdinių interesus. Žadėjo pertvarkyti mokesčių sistemą, įvesti progresinį pajamų mokesčio tarifą. Žadėjo pertvarkyti mokslo ir švietimo politiką atsisakant „krepšelių“.
Duotų pažadų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Todėl visai suprantama, kad rinkėjas pasirinko ne įkyrėjusias ir savo pažadų nesilaikančias partijas, o naujus tautos gelbėtojus. Ir ką reikšmingesnio nuveikė naujieji gelbėtojai? Pateiktos seimui urėdijų reformos likimas dar neaiškus dėl koalicijos partnerių ir net dalies valstiečių pasipriešinimo. Darbo kodeksą siūloma priimti pakeitus jau priimto kodekso tik neesmines detales. Švietimo ir mokslo reformatoriai kol kas nesugalvojo nieko geresnio kaip peržiūrėti universitetų tinklą. Mokesčių sistemos reformos nežinomi net principai. Dabar visas dėmesys sutelktas į alkoholio vartojimo sumažinimą. Tai, ko gero, vienintelė sveikintina iniciatyva, kurios realizavimui, tikėtina, bus surastas geriausias variantas iš visų dabar siūlomų.
Tačiau, turint galvoje verslininkų ir alkoholio mėgėjų paskelbtą „šventąjį karą“ prieš bet kokius alkoholio reklamos ir jo vartojimo apribojimus, galima prognozuoti, kad atitinkamo įstatymo priėmimo procesas pareikalaus iš iniciatorių neeilinių pastangų. Bet ar šių problemų sprendimas gali patenkinti tuos, kurie nesuduria galo su galu ir bėga iš Lietuvos? Jie ir jų vaikai nori valgyti jau dabar, o ne tada, kai bus išspręstos visos mano paminėtos problemos. Pagaliau, ir mūsų Valstybės vadovai turėtų nelaukti to momento, kada nebebus kam vadovauti. Jie puikiai žino, kad vienas svarbiausių emigracijos variklių yra pajamų nelygybė, kuri Lietuvoje didesnė nei kitose ES šalyse. Ji sudarytų žymiai mažiau problemų, jei gaunantieji mažiausias pajamas galėtų iš jų oriai pragyventi. O kad taip būtų, reikia padidinti iš esmės MMA.
Vien įstatymais jo nepadidinsi. Reikia turėti tam lėšų. Privačiame versle tai įmanoma padaryti samdinius ginančiame Darbo kodekse, kuriame kolektyvinio susitarimo vienas iš punktų turėtų būti samdinių atlyginimai. Valdžios įstaigoms papildomos lėšos algoms galėtų būti progresinių gyventojų pajamų mokesčio tarifų įvedimas, pajamomis laikant ne tik gaunamus atlyginimus, bet ir dividendus, tantjemas, pajamas už turto nuomą bei kitas pinigines pajamas. Kitas valstybės pajamų šaltinis – tai pelno mokesčio padidinimas nuo dabartinio 15 proc. bent iki ES valstybių vidurkio. Dar vienas šaltinis būtų nekilnojamo turto mokestis ir brangaus turto įsigijimo mokestis. Sunkiai suprantama, kodėl pilietis, pirkdamas jachtą ar vasarnamį už milijonines sumas, negali sumokėti kelių procentų mokesčių valstybei.
Jeigu valdantieji pasiryžtų tokiai mokesčių sistemos pertvarkai ir pataisytų Darbo kodeksą, tai išspręstų dvi problemas: žymiai sumažintų emigraciją ir socialinę atskirtį. Bet tokiai ar panašiai pertvarkai reikia ir noro, ir ryžto. Tačiau dabartinei valdžiai lengviau kovoti su alkoholio reklama nei priimti įstatymus, kurie sulauktų neturtingų žmonių didelio palaikymo ir... turtingųjų pykčio. Socialdemokratai visame pasaulyje yra neturtingųjų globėjai ir jų politinis skydas. Lietuvoje , galbūt, naujajam LSDP pirmininkui pavyks ne žodžiais, o darbais atgauti rinkėjų – bedarbių, samdinių ir smulkių verslininkų – pasitikėjimą. Bet tai pareikalaus didelės išminties, energijos ir tvirtybės.
O valstiečių-žaliųjų žirgas, sprendžiant iš jo raitelio palankaus požiūrio į jo paties iškritikuotą Darbo kodeksą, iš jo nenoro peržiūrėti visos mokesčių sistemos, iš nenoro sutvarkyti švietimo ir mokslo sistemos ir iš kitų jo nenorų, jau pasuko į dešinę, į gerai pramintą liberalų takelį.