Nepriklausoma Lietuva, pasak politikos rašeivų, kariavo už tarptautinį pripažinimą, tebekariauja prieš korupciją, emigraciją, skelbė karą keliuose. Dabar kalbama apie karą su alkoholio vartojimu ir jo pasekmėmis. Nors ir turiu karinę specialybę, karo terminologijos nemėgstu, tačiau jei kas nori matyti visuomeninius karus, turi suprasti, kad karas yra ne taika – jo metu galioja karo padėtis, ir karo metu kiekvienas pilietis turi dalyvauti visuotinėje gynyboje, t. y. būti pasiruošęs solidariai su visais imtis atsakomybės ir vilkti karo naštą. Nenorintys ar vengiantys tai daryti yra laikomi tiesiog niekingais dezertyrais.
Formaliai karui prieš nesveikai išplitusį alkoholio vartojimą prielaidos yra.
Visi sutaria, kad alkoholizmas, girtavimas ir kitos vartojimo formos yra tikra nacionalinė problema.
Niekas neprieštarauja teiginiui, kad siekiant mažiau išgerti, reikia visų pirma mažiau gerti ar negerti visai.
Jei pritariame šiems dviem strateginiams teiginiams, tai pagal elementarią logiką reikia kilti į kovą, žengti taktinį žingsnį – rasti būdus ir priemones, leidžiančias sumažinti vartojimą, t. y. skelbti nepaprastąją padėtį kare, griežtas sankcijas priešams ir visuotinę mobilizaciją. Blaivi ar bent jau blaivesnė tauta yra kur kas didesnė vertybė nei nusigėrusi.
Tačiau didieji vertybių gynėjai šiame etape virsta bailiais pacifistais, jei nesakytume, dezertyrais. Pasirodo, kare gali būti nukentėjusių. Jei tauta mažiau gers – nukentės gamintojai, nukentės prekybininkai, nukentės sportininkai, folklorinių ansamblių birbynininkai, girtuoklius išvežiojantys taksistai. Nukentės biudžetas ir gydytojai toksikologai, nesertifikuoti koduotojai ir užkalbėtojai, o ypač padorūs piliečiai padoraus teatro spektaklyje negavę malonios vyno taurės.
Prieš kelias dienas elektroninio pašto dėžutėje radau studento Luko laišką, kuriame šis jaunuolis, gal ir pats to nenorėdamas, išdėstė tipinio dezertyro teiginius, pradėdamas nuo to, kad, kaip jis rašo, „pastaruoju metu kilusi diskusija dėl alkoholio draudimo / ribojimo sukėlė mano pasipiktinimą...“. Natūrali pacifisto ar dezertyro reakcija – piktintis karu, tegu ir šventuoju.
Keletas esminių citatų iš studentiško laiško:
„... ar tai nebus draudimas žmonėms, kurie neturi problemų su alkoholiu? Ar nebus apeiti tie, kurie turi problemų (aš jau nekalbu apie individualias teises ir laisves žmogui gyventi taip, kaip jis nori iki tol, kol nekenkia kitam)?..“
„... alkoholio draudimas ... sukurs dar didesnį spaudimą smulkiajam, (...) sukurs sveiku protu nesuvokiamo dydžio juodąją rinką, (...) lems „juodojo“ alkoholio kokybės prastėjimą, tai didins žmonių, kurie apsinuodys nuo jo, kiekį. To pasekoje atsiras daugiau žmonių ligoninėse, kurie bus gydomi iš kitų žmonių pavogtų pinigų per absoliučiai neveiksmingą ir ekonomiškai nesuvokiamą sistemą – valstybinę sveikatos apsaugą...“
„... alkoholio draudimas sumažins pajamų kiekį valstybės biudžete...“
„... ar yra bent vienas atvejis, kur agresyvus draudimas išsprendė problemą? Visi bandymai drausti tam tikrą produktą/paslaugą ar sektorių baigėsi draudimo nuėmimais anksčiau ar vėliau. Kodėl? /nes tai neveikė...“
Šiuose keturiuose teiginiuose išdėstyta visa karo prieš girtavimą dezertyrų logika. Svarbiausia joje, kaip regis, „žmogaus teisės“ – teisės visų manančių, kad karas jų neliečia, kad Lietuvos problema yra ne jo ir kad jis turi būti nepaliestas jokios atsakomybės ir jokio solidarumo. Tegu pasaulis verčiasi aukštyn kojom, tačiau šventos teisės į vyno taurę spektaklio pertraukoje jokia žemiška jėga negali riboti. Statistika negailestinga: daugiausiai Lietuvoje išgeria tie, kurie sako ir mano, kad geria atsakingai ir jokių ribojimų jiems nereikia. Tad mažiau gerti turi kažkokie kiti alkoholikai, kurių gėrimo sumažinimas niekaip nepaveiks nei gamintojų, nei prekybininkų pajamų, kurie apskritai nieko nepakeis...
Apie tai, kad nereikia nieko keisti, kalba antrasis ir trečiasis teiginiai. Alkoholio vartojimas aktyvuos nusikaltėlius, o jie yra kažkokia „šventa karvė“ – netramdomi, nenugalimi, nepakeičiami. Nepakeičiami, nes nekeičiami. O svarbiausia, kaip regis, kalti dėl to, kad pasisavins pinigus, kurie pildytų valstybės biudžetą. Tokia logika sako, kad geriantys piliečiai yra patys geriausi mokesčių mokėtojai. Belieka paskaičiuoti, kiek reikia gerti, kad biudžetas nebūtų deficitinis, kiek statistinis lietuvis turi pragerti, kad Lietuvos krepšininkai taptų Europos čempionais, o „Žalgiris“ laimėtų taurę.
Kalbant rimtai, Pasaulinė sveikatos organizacija dar prieš pusę amžiaus patvirtino teiginį, kad nesusirgti pigiau, nei susirgus gydytis, bet alkoholinio karo dezertyrai įrodinėja priešingai: geriau investuoti į alkoholio gamybos ir prekybos pelnus, o paskui stebėtis dėl pasekmių. Būkime ramūs – investicija į alkoholį niekados nepakels sporto ar meno prestižo, veikiau, juos diskredituos.
Ir dėl draudimų...
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Tie patys respektabilūs politikos apžvalgininkai, virkaujantys, kad draudimais nieko nepasieksi, prieš kelis mėnesius ryžtingai gynė idėją totaliai uždrausti smurtą prieš vaikus, uždrausti turėti laisvo žmogaus nuomonę apie lytinę orientaciją ar Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Tada karingai teigė, kad tik totalus draudimas yra efektyvus. O štai kare su alkoholio neganda vėl dezertyravimas – nieko nereguliuokime, nes geriau nebus.
Draudimas yra negražus žodis. Ir aš esu prieš draudimus. Tačiau draudimas ir sergėjimas yra ne visai tapatūs dalykai. Man psichologiškai ne tas pats, kai sako, kad parduoti draudžiama, ir pardavimas yra neteisėtas. Draudimais tikrai nedaug pasieksi, bet teisės laikymusi pasieksi daug.
Vienintelis pavyzdys, kada antialkoholinė kampanija buvo efektyvi – tai vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Vyskupas darė tai, ko nedaro joks įstatymas, joks karas. Jis nekariavo. Jis suprato, kad žmogus nėra statistinis, mechaninis, beprotis ir besielis padaras, kuris gėrė ir gers, nes geria statistiškai ir statistiškai nepaklūsta draudimams. Vyskupas matė protingą ir dvasingą žmogų, kurio gyvenime girtavimas buvo ne įstatymo rezultatas, o jo asmeninio apsisprendimo reikalas. Deja, kai kurie politikai, o ir dalis socialinių reikalų „specialistų“, žmogų traktuoja kaip socialinį daiktą, socialinį segmentą, kurio elgesį ir dvasinę būsena neva galima reguliuoti ekonominiais ar emociniais svertais. Manoma, kad jei vietoj butelio pasiūlysime kokį gražų žaisliuką, rutininį darbelį, šiek tiek alternatyvių pramogų, žmogus ims ir mes savo pomėgį išgerti. Praktika rodo, kad siūlomų alternatyvų efektas ir šiuo atveju labai nedidelis. Kol pats žmogus, kuris yra toli gražu ne paprasčiausiai socialinis segmentas, darbo jėga ar „žmogus iš gatvės“, nenusprendžia keisti savo gyvenimo filosofijos, alternatyvos yra tik laikina priemonė ar netgi priedanga ir toliau gyventi nesveikstant.
Lietuvoje gers ar negers tas, kuris pats apsispręs taip elgtis. Įstatymas nėra vaistas, bet jis yra gairė savo elgesį orientuoti vienaip ar kitaip. Lietuva, nors ir kaip nestandartiškai atrodytų, yra blaivėjanti tauta. Matau, kad vis daugiau žmonių renkasi ne užribį, o sveikimo kelią, atsiranda vis daugiau negeriančių bendruomenių ir jų pasiekimai užkrečia. Tačiau reikia tų gairių, tų kelio ženklų, nurodančių, kaip geriau apsispręsti. Reikia ir savotiškos „nepaprastosios padėties“, visų mūsų, o labiausiai tų „neturinčių problemų“, solidarumo. Dėl pagalbos kenčiantiems ir visai šaliai.
Štai atsakymas/klausimas mielam studentui Lukui: o ar yra dėl ko pykti, kai reikia tiesiog mylėti vieniems kitus.