Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“
Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: „Parodyk mums Tėvą“? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!
Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ (Jn 14, 6–11)
Kai Paskutinės vakarienės metu Jėzus pasakė mokiniams, jog tikėjimo bendrystė su juo veda į Tėvo pažinimą, Pilypas tuoj pat paprašo: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8).
Pilypo troškimas – identiškas Mozės troškimui, kai pastarasis meldžia Viešpaties: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę“ (Iš 33, 18). Kalbama apie tą kiekvieno žmogaus vidinį troškimą, besikartojantį Biblijoje, ypač psalmėse.
Prisiminkime, pavyzdžiui, besimeldžiančiojo šauksmą 27 psalmėje: „Išgirsk mano balsą, Viešpatie, kai šaukiuosi, būk man maloningas ir išklausyk mane! „Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!“ Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau! Neslėpk nuo manęs savo veido“ (Ps 27, 7–9).
Panaši malda pasigirsta ir 42 psalmėje: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 42, 2–3).
Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip geidžia pažinti Dievą, nes jame atranda meilės šaltinį, kuris įgalina žmogų būti tuo, kuo jis yra.
Jėzaus atsakymas Pilypui – „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9) – kreipia mūsų žvilgsnį į vienatinį Sūnų, nuo amžių atsigręžusį į Tėvą, kuris lygiai taip pat atsigręžė į mus, kad mums apreikštų savo veidą: „Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo“ (Jn 6, 46).
Evangelijų autoriai, pasakodami apie Jėzų, mums atskleidžia Dievo veidą. Jei iš tiesų norime pažinti Dievo veidą, mes neturime kitos galimybės, kaip tik kontempliuodami Jėzaus veidą. Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis, pavyzdžiui, tariant maldos žodžius: „Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs.“
Tas dėmesys Jėzui yra savojo „aš“ atsižadėjimas. Jėzaus žvilgsnis nuvalo širdį. Jo šviesa apšviečia mūsų širdies akis ir moko viską matyti jo tiesos ir užuojautos visiems žmonėms šviesoje.
Evangelija pagal Joną nebeužsimena, ar Pilypui tąkart pavyko iki galo suprasti Jėzaus atsakymą. Tačiau viena yra aišku: Pilypas visiškai atidavė jam savo gyvenimą. Remiantis kai kuriais vėlesniais pasakojimais („Pilypo darbai“ ir kt.), šis apaštalas nešė Gerąją Naujieną į Graikiją, o po to į Frygiją (dabar centrinė Turkijos dalis), kur ir buvo nukankintas.
Tad esame kviečiami neužmiršti savo tikslo, į kurį turėtų krypti mūsų gyvenimas: sutikti Jėzų, kaip jį sutiko Pilypas, ieškodamas ir trokšdamas išvysti jame paties Dievo veidą. Be šio įsipareigojimo liksime vis labiau sutrikę ir vieniši, atgręžti tik į save, kaip į veidrodį.