Iš pirminio pateikto varianto panašu, jog Vyriausybė, užsimojusi reformuoti aukštąjį mokslą, labiau gilinasi ne į gilumines pačios sistemos problemas, studijų programų tikslingumą ir finansavimo modelius ar akademinių bendruomenių bei tyrėjų galimybes dirbti ir išgyventi, o labiau į ūkinius ir administracinius universitetų jungimo reikalus. Nors ir pabrėžiamas aukštojo mokslo kokybės siekis, bet, kol kas, matome tik kiekybines reformos intencijas – valdymo ir nekilnojamojo turto klausimai įvardijami vos ne svarbiausiais.
Ir ką visgi pasiūlė Vyriausybės suburta darbo grupė? Jos manymu, Vilniuje ir Kaune turėtų veikti po vieną plačios aprėpties universitetą, Vilniuje ir Klaipėdoje – po vieną technologijų universitetą. Kaip specializuotos akademijos galėtų veikti Kaune esantis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, dabar veikiančių menų – Vilniaus dailės bei Lietuvos muzikos ir teatro – akademijų junginys ir Policijos akademija. Savarankiškumo netektų Lietuvos edukologijos, Mykolo Romerio ir Šiaulių universitetai – juos siūloma jungti prie Vilniaus universiteto. Planuojamą kurti Kauno universitetą sudarytų šiuo metu veikiantys Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo, Aleksandro Stulginskio bei Lietuvos sporto universitetai. Aukštąsias mokyklas darbo grupė siūlo finansuoti sutarčių pagrindu. Valstybės lėšos įstaigoms būtų skiriamos pagal pasiektus rezultatus: kaip absolventams sekasi įsidarbinti, kaip juos vertina darbdaviai, ar studijos atitinka profesijos standartus, kokie tarptautiniai pasiekimai.
Logikos, vientisumo, sistemiškumo, nekalbant apie tikrą, įprasta metodika parengtą planą, pasiūlymuose matome vos per padidinamąjį stiklą. Kaip tie tikslai bus pasiekti, iš viso neaišku.
Aukštųjų mokyklų skaičių galima optimizuoti, tačiau Lietuvos mokslo problemų šaknys, matyt, glūdi ne čia. Kokybė ir finansavimas yra glaudžiai susiję. Nors net ir su nuolat mažėjančiu finansavimu, Lietuvos universitetai sulaukia tarptautinių vertintojų dėmesio. Pasak Pasaulio Ekonomikos Forumo mokslo ekspertų, būtent mokslas ir studijos Lietuvą kelia į viršų, pvz., 2017 m. (kuo balas aukštesnis, tuo būklė blogesnė) vyriausybės reguliavimo našta verslui vertinama 92 taškais, vyriausybės favoritizmas priimant sprendimus vertinamas 66 taškais, vyriausybės sprendimų skaidrumas vertinamas 59 taškais, Lietuvos verslo sofistikacija 42 taškais, o štai aukštasis mokslas vertinamas 26 taškais. Kaip gali efektyviai reformuoti aukštojo mokslo sektorių tie, kurių pažangos rodikliai 2–3 kartus blogesni nei Lietuvos Aukštųjų mokyklų?
Apie ką puse lūpų kalba vykdytų reformų pritildyta akademinė bendruomenė? Ogi apie tai, kad neapleidžia nuojauta, kad visa šios reformos esmė – sujungiant universitetus pagyvinti nekilnojamojo turto rinką universitetinių miestų centruose. Juk kalbant apie aukštųjų mokyklų reformą, darbo grupės nariai pabrėžia, kad neefektyviai valdomas mokyklų nekilnojamasis turtas, jo universitetams tiesiog per daug. Tikiu, kad to esama, bet, matyt, yra tiesos, kad sujungus universitetus atsiras daug nenaudojamo nekilnojamojo turto, kuris, uždarant aukštąsias mokyklas, pereis valstybei į rankas, o vėliau ir stambiesiems vystytojams. Tariami LR Švietimo ir mokslo ministerijos reformatoriai teigia, kad iš universitetų parduoto nekilnojamojo turto turėtų gauti apie 50 mln. eurų. Jį, matyt, mielai įsigytų ar išsinuomotų stambieji nekilnojamojo turto rinkos žaidėjai. Daug kas mūsų šalyje jau privatizuota arba pigiai išnuomota. Neseniai nuskambėjo „Žalgirio“ stadiono istorija su aiškia žinia, kad investuotojų interesai – aukščiau viešųjų. Panašu, kad dabar atėjo universitetų eilė, o kas ne kas, bet šie valdo daug nekilnojamojo turto objektų puikiose Lietuvos miestų vietose.
Viena iš tokių nuostabių vietų yra ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rūmai. Ten šalia tykiai teka Neris, o ant šlaito, žvelgiant pietų kryptimi, ir dalis senojo Vilniaus, ir Parlamento rūmai, ir tas nuostabus upės vingis su snaudžiančio Žvėryno siluetais – viskas lyg ant delno. Tokia gera vieta: puikus susisiekimas, šalia sporto aikštynas, prekybos ir pramogų centrai, prestižinis Konstitucijos prospektas. Gražu? Gražu, tik viską bjauroja, kaip jau teko ne kartą nugirsti, tas „baisus sovietinės architektūros gremėzdas“. Juk tokiame galėtų įsikurti puikūs biurai ir prabangūs daugiabučiai ar viešbutis? Ir, kaip sako politikos klasikas, kas galėtų paneigti, kad dabartinėje senojo LEU pastato vietoje jau paruoštos ir laukia savo valandos naujų pastatų vizualizacijos. Gal todėl jau kurį laiką į šį universitetą lekia tiek daug kritikos strėlių.
„Mums nusibodo būti žeminamiems, mums nepatinka, kad nuolatos yra menkinamas mūsų pasirinktos specialybės ir mūsų aukštosios mokyklos vardas“, – reaguodami į aktualijas teigė į protesto akciją prie ŠMM susirinkę LEU studentai.
Suprantama, kol yra LEU ar kitos aukštosios mokyklos, jų iš komerciškai patrauklių sklypų taip lengvai neišprašysi. Ką daryti? Ogi inicijuoti aukštojo mokslo (nekilnojamojo turto) reformą. LEU bendruomenę iškėlus kažkur kitur, sklypą galima pigiai išsinuomoti iš valstybės, nes pirkti neapsimoka. Tada tyliai pakeisti žemės paskirtį, nugriauti „baisųjį sovietinį reliktą“ ir pastatyti daugiaaukštį daugiabutį perspektyviems žmonėms su idilišku vaizdu į Nerį.
Aukštasis mokslas yra ne universitetų ir kolegijų administracija, buhalterija bei infrastruktūra, bet studijos, mokslas, akademinė bendruomenė – studentai, dėstytojai ir mokslininkai... Jau seniai kalbame, kad studijų programos dubliuojasi ir, jeigu norime pereiti prie nemokamų bakalauro studijų, apie ką kalbėta jau XVI Vyriausybės metu, tai tokia reforma ir turi būti. O diskusija dėl aukštųjų mokyklų jungimo turi vykti plačiau – į ją turi įsitraukti ir pačios aukštosios mokyklos. Jau dabar abejonių kelia idėja Kaune palikti tik vieną klasikinį universitetą, o Klaipėdoje atsisakyti socialinių ir humanitarinių mokslų, svarbių regiono vystymui. Planuojama neleisti filialų kituose miestuose. Niekas nesiteikia argumentuoti, kodėl. Gal todėl, kad grįžtame į XVII a. feodalizmą, kai atskiri miestai turėjo išimtines privilegijas turgui, mokyklai ar bravorui... Logikos bei pastangų laikytis Konstitucijos ir tolygaus visos valstybės vystymosi principo reformatorių teiginiuose ir vėl nerandame.
Belieka pasidžiaugti, jog Prezidentė akcentavo kokybinės pertvarkos būtinumą, o Vyriausybė, atrodo, išgirdo koalicijos partnerių socialdemokratų ir akademinės bendruomenės balsus. Reikia tikėtis, kad šiose konsultacijose akademinė bendruomenė bus aktyvi, o jos argumentai svaresni už verslo žvaigždžių svajas prie Neries vingio.