Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane.
Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi; sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu Viešpaties Namuose. (Ps 23)
„Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta“ (Ps 23, 1). Taip prasideda ši graži malda, atgaivindama atmintyje nomadinės gyvulininkystės aplinką ir abipusio pažinimo patirtį, atsirandančią tarp ganytojo ir avių, sudarančių jo nedidelę kaimenę.
Neužmirškime, kad psalmės žodžiai rutuliojasi dažniausiai dykumą primenančioje šalyje spiginant karštai saulei, kur pusiau nomadinis Artimųjų Rytų ganytojas su savo kaimene gyvena aplink kaimus plytinčiose išdžiuvusiose stepėse.
Tačiau ganytojas žino, kur yra žolės ir šviežio vandens, būtinų gyvybei, žino kelią į oazę, kur siela gali „pasistiprinti“, kur galima pasisemti jėgų ir naujos energijos tolesnei kelionei.
Kaip psalmininkas ir mes sekame įkandin „Gerojo Ganytojo“, kad ir koks sunkus, skausmingas ir ilgas gali pasirodyti mūsų gyvenimo kelias, taip pat dvasinės dykumos srityse, be vandens ir kepinant racionalizmo saulei.
Kas su Viešpačiu eina ir per tamsiausius kančių, netikrumo ir visų žmogiškųjų problemų slėnius, tas jaučiasi saugus. „Tu su manimi“ (Ps 23, 4), – štai mus palaikantis tikrumas.
Nakties tamsa su savo šmėžuojančiais šešėliais, kai sunku atpažinti pavojus, ir nenusakomų garsų sklidina tyla baugina. Kaimenei judant saulei nusileidus, kai matomumas pasidaro prastas, normalu, kad avys sunerimsta; kyla pavojus suklupti, atsilikti ar pasimesti, be to, baimę kelia, kad tamsoje gali tykoti užpuolikai.
Kalbėdamas apie „tamsiausią“ slėnį, psalmininkas pavartoja hebrajišką posakį, kreipiantį į mirties tamsą. Todėl pereitinas slėnis yra baimės, baisių grėsmių ir mirtino pavojaus vieta. Tačiau maldininkas žengia toliau saugus ir be baimės, mat žino, kad su juo Viešpats.
Šiuo paguodžiamu įvaizdžiu užbaigiama pirmoji psalmės dalis, užleidžiama vieta kitai scenai. Dabar Viešpats pristatomas kaip tas, kuris maldininką priima su dosniu ir dėmesingumo kupinu svetingumu.
Tai ne tik dalijimosi maistu, bet ir gyvenimu mostas, tarpusavio saitus kuriantis ir solidarumą išreiškiantis bendrystės ir draugystės pasiūlymas. O paskui dosni kvapnaus aliejaus dovana, palengvinanti dykumos saulės kaitrą, atvėsinanti odą ir kvapnumu džiuginanti dvasią.
Galiausiai taurė, ligi kraštų sklidina rinktinio vyno, kuriuo gausiai dalijamasi, suteikia šventiškumo. Valgis, aliejus ir vynas – tai dovanos, leidžiančios gyventi ir teikiančios džiaugsmą, nes pranoksta tai, kas būtina, ir išreiškia meilės apstumą.
104 psalmėje, atmenant Viešpaties gerumą, skelbiama: „Tu želdai žolę galvijams ir augalus žmonių reikalams, kad augintų maisto iš žemės – ir vyno, kuris linksmina širdį, ir alyvmedžio aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį“ (14–15).
Psalmininkas tapo tokio dėmesio objektu, kad ima jaustis kaip keliautojas, surandantis prieglobstį vaišingoje palapinėje, o jo priešai turi sustoti ir žiūrėti, tačiau negali įsikišti. Mat tas, kurį jie laikė savo grobiu, pasiekė saugią vietą – tapo šventas ir neliečiamas svečias.
Psalmininką, išėjusį iš palapinės ir vėl iškeliavusį, lydi Viešpaties gerumas ir ištikimybė. Tačiau dabar tas kelias įgyja naują reikšmę ir virsta piligrimyste į Viešpaties namus, šventąją vietą, kur maldininkas gyvens „visados“.
Prie jo namų ateinama sekant paskui Ganytoją. O tie namai yra kiekvieno kelio tikslas, dykumoje trokštama oazė, prieglobsčio palapinė bėgant nuo priešų, ramybės vieta, kur diena po dienos patiriamas Dievo gerumas ir ištikima meilė, be pabaigos jaučiant giedrą džiaugsmą.