Pradėsiu nuo pakankamai radikalaus teiginio. Moderniosios teisės filosofijos kontekste teiginys, kad „Lietuvos Konstitucija yra Lietuvos teisės ar teisinės sistemos pamatas“, nėra aksioma. Jis, nors savaime žavintis ir net tam tikrame kontekste legitimus, yra naiviai pozityvistinis. Toks teiginys neatsilaikytų net moderniosios analitinės jurisprudencijos (jau nekalbant apie kitas teisės filosofijos mokyklas kaip realizmą, kritines teisės studijas ar net tą pačią moderniąją prigimtinę teisę) ideologijos kontekste – nei konstitucinio teismo ir konstitucingumo kontrolės institutų pradininko Hanso Kelseno vadinamoji „pamatinė norma“, nei H. L. A. Harto „pripažinimo taisyklė“ kaip teisės pamato koncepcijos nėra tapatinamos su kažkokios konkrečios nacionalinės teisinės tvarkos konkrečia konstitucija. Taigi, kas tuomet yra teisinės sistemos ir (bet kokios) teisės pamatas?
Bet įdomiausia, kad net ir aukščiausiame, politikos ir teisės pasaulių sumaišties lygmenyje veikia teismų valdžia ir čia ji vaidina labai svarbų vaidmenį. Sekant moderniųjų pozityvistų logika, būtent teisėjų vaidmuo yra kertinis tuo metu, kai keičiasi teisiniai-politiniai režimai, kai atsiduriame revoliucinėje situacijoje. Kitaip sakant, teisinio-politinio režimo pokytis galutinai įvyksta tik tuomet, kai teismai pradeda dirbti pagal naująją teisę. Ir taip yra todėl, kad be teismų teisė neturi sąlygų veikti – būti įgalinta, taikoma ar, kaip kas sakytų, „gyva“ (remiantis tuo, galima išvada, kad Lietuva tapo visiškai nepriklausoma tik tuomet, kai jos teismai pradėjo taikyti būtent jos, o ne prieš tai buvusio Sovietų Sąjungos režimo, teisę).
Kaip ir pagal kokius kriterijus tą kito režimo pasirinkimą teisėjai atlieka? Iš tiesų, tai daugiau etinis-vertybinis pasirinkimas ir, tuo pačiu, politinio lauko veiksmas. Teisėjai pripažįsta ir taip pat įvertina naująjį režimą kaip geresnę/didesnę vertybę nei buvusi prieš tai. Tai savaime įrodo, kad yra situacija, kai teisėjai turi priimti ne teise, o vertybėmis paremtą spendimą ir pasirinkimą. Bendrai tai yra to paties C. Schmitto akcentuota išimtinės padėties situacija ir tuo pačiu problema. Bet kas mums dar įdomiau – ir čia pereiname tiesiogiai prie Girniaus-Sinkevičiaus nuomonių susikirtimo – teismų vertybiniai veiksmai/sprendimai tuo nesibaigia.
Tokiame kontekste prof. V. Sinkevičiaus pateikiami Italijos ar Vokietijos pavyzdžiai iš tiesų nieko neįrodo. Jei likčiau jo retorikos lygmenyje, siūlyčiau pažiūrėti kad ir į Olandijos atvejį, kur nėra nei konstitucinio teismo, nei konstitucingumo teisminės kontrolės – visus su konstitucija susijusius klausimus šioje šalyje sprendžia parlamentas. Kitas, dar geriau žinomas, pavyzdys galėtų būti Jungtinė Karalystė, kur apskritai nėra konstitucijos, kaip mes ją įpratę suprasti. Bet kas iš to?
Žiūrint į tai ne iš selektyviai ir taip pamanipuliuojant autoritetais atrinktos kitų šalių konstitucijas „įamžinančios“ jurisprudencijos „viršukalnės“, bet iš mūsų laikų teisės filosofų ideologijų „aukštumų“ (kurios, mano manymu, yra visgi „aukščiau“), svarbūs yra du dalykai. Visų pirma, svarbu pripažinti, kad nustatydamas „amžinąsias konstitucijos nuostatas“ mūsų Konstitucinis Teismas veikė labiau kaip politinio lauko veikėjas (šis teiginys gali nepatikti V. Sinkevičiui). Bet, kita vertus, tai yra normalu ir nieko tame nėra blogo (šis teiginys gali nepatikti K. Girniui), nors gal ir ne visi veiksmai įtvirtinant nuostatas yra visiems priimtini. Pavyzdžiui, galima būtų ginčytis, ar pasirinktų vertybių, kurios turi būti amžinosiomis teisės sistemoje, sąrašas yra gerai apgalvotas, baigtinis ir t.t. Tarkime, pagal tą patį šiuolaikinės prigimtinės teisės apologetą, Johną Finnisą, vertybių katalogas yra gerokai kitoks.
Visgi ne tos vertybės per se yra mūsų teisės pamatas. Pamatas – ir tai yra tiek nuostabus, tiek gana trapus dalykas – yra patys tie veiksmai, patys rūpesčio valstybe ir jos teise faktai. Netgi K. Girniaus ir V. Sinkevičiaus susirūpinimai yra vieni iš tokių veiksmų. Tai yra ištisa socialinių-mentalinių praktikų visuma. Tai, kad Konstituciniam Teismui rūpi įtvirtinti atitinkamas vertybės, kad teisėjai taiko mūsų teisę, kad veikia šalies biurokratinis aparatas, taip pat, kad mums rūpi, jog jis veiktų dar geriau (tarkime, kad būtų labiau panašus į norvegišką, o ne rusišką biurokratiją), kad mūsų visuomenės lyderiai (įskaitant K. Girnių ir V. Sinkevičių) mąsto ir rašo apie, jų manymu, Lietuvos teisės ar jos supratimo problemas ir siūlo jų sprendimus ir, galiausiai, kad visi piliečiai paklūsta teisei, jos laikosi bei ją pripažįsta – visa tai yra mūsų teisinės sistemos pagrindas. Jeigu to nebūtų, tuomet visa mūsų teisės sistema sugriūtų.
Pabaigoje pridurčiau, kad su tokiu supratimu visiškai nedera segregacinis mentalitetas – esu aš ir valstybė, yra tauta ir jos valdžia. Žinau, kad daugelis dažnai šiuos dalykus atskiriame – tai ypač patogu, kai kaltiname valdžią (bet tik ne save) dėl visų negandų. Kita vertus, tokio mentaliteto šleifo yra lydimas ir Griniaus-Sinkevičiaus nuomonių susikirtimas: vienas Konstitucinį Teismą ir tautą bando supriešinti, kitas – sutaikinti, bet abu juos tarsi traktuoja kaip atskirus. Sekant Schmitto įžvalgomis, tautos, kaip steigiamosios galios niekas negali apriboti. Net Konstitucinis Teismas įtvirtindamas „amžinąsias konstitucines nuostatas“. Tai – neįmanoma (kitaip sakant, jeigu įvyks išimtinė padėtis, ji tiesiog įvyks). K. Girniui čia net nereikėtų kaltinti, o V. Sinkevičiui ginti Teismo kaip uzurpatoriaus to, kas neuzurpuojama.
Teisės pamato lygmenyje, kuriame patenkame vertybinių pasirinkimų bei tų pasirinkimų įtvirtinimo politinį lauką, visa yra viena – Konstitucinis Teismas ir jo teisėjai taip pat yra tautos (ar valstybės) dalis, kaip ir mes visi. Visi veikiame vienam labui – mūsų valstybės, teisės ir teisinės sistemos pripažinimui ir palaikymui. O veiksmų amplitudė yra labai plati, įskaitant ir bandymus įtvirtinti amžinąsias teisinės sistemos vertybes, tuos įtvirtinimus pateisinti bei tokių ar kitokių veiksmų kritiką. Pasak Harto, veiksmai tuo atveju atsispindi „kritikoje, reikalavimuose paklusti ir pripažinime, kad tokia kritika ir reikalavimai yra pateisinami“. Remiantis tuo, tiek K. Girnius, tiek V. Sinkevičius yra iš dalies teisūs. Tik ne tiek savo straipsnių teiginiais, o labiau pačiais straipsnių rašymo veiksmais.