Ankstyviausi rišlūs vaikystės prisiminimai pasiekia mane iš tų laikų, kai buvau gal trijų, gal ketverių ir augau senelių iš motinos pusės sodyboje ant kalno, kur iš kiemo atsiveria įspūdingas vaizdas į Nemuno slėnio laukus, suskaidytus melioruotų upelių, vadintus Dvaro daržu, Šakynų mišką ir Druskininkų pakraščius. O kad man, mažam nesinorėtų be priežiūros eiti iš kiemo, senelė Ona, kilusi iš Baltarusijos, bet šnekėjusi švaria dzūkų tarme, pasakodavo, kad pelkėse gyvena laumės, kurios taikosi pagrobti kiekvieną vaiką, o jo vietoje pakišti laumiuką, kuris būna piktas, neklusnus, nevalgo žmonių maisto ir neauga.

Kol išsiaiškinau, kad Dvaro daržo pakrūmėse jokių laumių nėra, spėjau paūgėti iki tokio amžiaus, kada jau savarankiškai galėjau peršokti siaurą vandens juostą melioracijos griovyje, vadinamą Juodupiu, ir neįsiminti į karviašūdį. Pagoniškas pasaulėvaizdis, kuriame visos mitologinės būtybės saugo, kad nenuklysčiau nuo bendruomenės man primetamo gyvenimo būdo, klusniai kartočiau kitų kartų elgsenos modelius ir ritualus, suiro tik tuomet, kai mama vakarais man pradėjo garsiai skaityti Evangelijų ištraukas.

Taip jau nutiko, kad skirtingais gyvenimo laikotarpiais buvau ne vienodai uolus katalikas, nuo veiklos besikuriančioje Ateitininkų organizacijoje XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje iki vieną parą trukusių studijų Kauno kunigų seminarijoje. Tačiau tai, ką pastebiu vykstant Lietuvos katalikų bažnyčioje pastaruosius 3-4 metus, šiandien mane liūdina ir trikdo.

Telšių tikybos mokytojos, pasakojusios vaikams apie gėjus kanibalus, skandalas, deja, yra ne atsitiktinė metodinė klaida. Deja, tai – ilgų ir įkyrių pastangų radikalizuoti Bažnyčią rezultatas. Tuo metu, kai popiežius Pranciškus kalba apie Bažnyčios atvirumą, Dievo gailestingumą ir artimo meilę, išlaisvinančią nuo neapykantos, mes čia, Lietuvoje, įkvėpimo semiamės iš ultrakonservatyvių JAV pseudomokslininkų.

Kartais atrodo, kad tik vadinamės katalikais, bet mėgdžiojame procesus, kurie vyksta Vladimiro Putino režimo kontroliuojamoje Rusijos stačiatikių bažnyčioje ir islamiškame Šiaurės Kaukaze. Kaip islamas iš taikos religijos bukose radikalų galvose sugeba virsti savižudžių sprogdintojų ideologija, taip krikščionybę mes baigiame paversti draudimų ir instrukcijų, ko negalima daryti su artimu savo lovoje, rinkiniu.

Kartais atrodo, kad tik vadinamės katalikais, bet mėgdžiojame procesus, kurie vyksta Vladimiro Putino režimo kontroliuojamoje Rusijos stačiatikių bažnyčioje ir islamiškame Šiaurės Kaukaze.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Milijonai krikščionių Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Azijoje patiria persekiojimus, yra žudomi ir kankinami dėl savo tikėjimo. Ar mums tai rūpi, ar prisimename juos savo maldose, sugebame suorganizuoti jiems veiksmingą humanitarinę, o gal ir karinę pagalbą? Ką jūs, nėra tam laiko, nes mūsų galvos užimtos įsivaizdavimu, kaip ir ką daro savo miegamajame vienalytės šeimos. Jeigu tai tikrai jums taip įdomu, tai gal vieną vakarą paskirkite gėjiškos pornografijos peržiūrai, patenkinkite savo smalsumą, ir daugiau nejuokinkite mokinukų savo brošiūrose perskaitytomis žiniomis.

Bažnyčios tuštėja ir jaunimas nusigręžia nuo katalikybės ne todėl, kad jis beviltiškai ištvirkintas liberalios vartotojiškos visuomenės. Tai jūs padarėte viską, kad priskėlusio Kristaus žinia liktų jiems neatrasta ir nepažini. Užtvėrėte kelią mažutėliams ateiti pas Jėzų savo rūsčiais priesakais, draudimais ir suvaržymais, meilės žinią pavertėte neapykantos skelbimu.

Bažnyčios tuštėja ir jaunimas nusigręžia nuo katalikybės ne todėl, kad jis beviltiškai ištvirkintas liberalios vartotojiškos visuomenės. Tai jūs padarėte viską, kad priskėlusio Kristaus žinia liktų jiems neatrasta ir nepažini. Užtvėrėte kelią mažutėliams ateiti pas Jėzų savo rūsčiais priesakais, draudimais ir suvaržymais, meilės žinią pavertėte neapykantos skelbimu.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Veikiant Šventajai dvasiai Katalikų bažnyčia išsirinko savo vadovu žmogų iš Lotynų Amerikos būtent šiuo laikotarpiu, kai apsnūdusiai ir nutolusiai nuo savo krikščioniškų šaknų Europai labiausiai reikia atsinaujinimo, energijos ir gyvybės, kurią turi naujai atrandantys Kristaus mokymą Trečiojo Pasaulio žmonės. Taip pat ir naujo požiūrio į solidarumą su visais kenčiančiais, skurstančiais, persekiojamais ir diskriminuojamais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų odos spalvos, lyties, amžiaus ir seksualinės orientacijos. Gal todėl Pranciškaus, plaunančio kojas karo pabėgėliams ir kaliniams vaizdas, taip erzina mūsų tautinius katalikus iš „Pro Patria“.

Norėčiau patikėti, kad dauguma Lietuvos katalikų nėra užmiršę Dievo meilės žinios ir patyliukais daro gerus darbus savo artimiesiems, skleidžia Evangeliją savo aplinkoje, o klaidingą įspūdį, neva katalikams rūpi tik seksualinės problemos, visuomenei sudaro negausus būrelis fundamentalistų.