Pasaulis ilgai ruošėsi (ir pasiruošė) konvenciniam-techniniam „trečiajam pasauliniam“, pasiruošė branduoliniams konfliktui, o, pasirodė, kad teks kariauti informacinius, hibridinius karus ir dar nežinia ką...
Girdėjau apie vieną socialinį-politinį testą, kurio sumanytojai tyrė žmonių patriotizmo lygį. Sakoma, kad vienas žmogus radęs savo sandėliuke seną seną, tikriausiai, tarpukarinę valstybės vėliavą. Tiksliau, jos likučius, mat vėliava buvo sužalota vabzdžių ir graužikų, paveikta drėgmės ir politinių negandų. Ji mažai kuo tepriminė vėliavą, veikiau atrodė kaip skuduras, tinkantis kokiems nešvariems buities darbams. Štai ir pasiūlė žmogelis šiuo daiktu išplauti grindis...
Supratote - norėjo patikrinti, ar jo tautiečiams vėliava visada yra vėliava, ar vėliava yra tai, kas kai kuriomis aplinkybėmis gali virsti skuduru. Nesakysiu, kokie buvo testo rezultatai, leisdamas kiekvienam skaitytojui pagalvoti, o kaip atrodytų jam – ar sutiktų išsaugoti vėliavą ir palikti grindis pritryptas purvo, ar pasakytų, kad nieko čia tokio, juk tai - tik audeklo skiautė, neturinti jokios sakralinės prasmės. Iš viso, juk vėliava – susitarimo reikalas, ar ne?
Gyvename vadinamoje pliuralistinėje bendruomenėje ir mokomi tolerancijos nepykstame, kad kai kas pradinukus tebemoko eilėraščių apie tėvynę iš anų laikų K. Kubilinsko poezijos, kai žilagalvis teatralas nesuranda nieko geriau už neva dvasingą rusišką dramaturgiją... Taip, vienas pasakys, kad K. Kubilinsko eilėraštis gražiai surimuotas, o žodžio „taryba“ ar „Stalinas“ ten nėra. Kitas patvirtins, kad nuo mokyklos laikų įsitikinęs, jog nėra geresnės literatūros už rusų klasiką (kitokios ir nesimokė), ir jokio „rusų pasaulio“ grėsmės jis neįžvelgiąs...
Paskaitęs neseniai rusiškos politikos „nutekintus“ tekstus apie tai, kaip reiktų (Rusijai) užkariauti ir pertvarkyti Pribaltiką, ir pabandęs parašyti apie tai, nudžiugau, kad mano internetinis klaidataisys pabraukė tą sovietinį konstruktą kaip neteisingą žodį, nepasiūlė nieko, kas galėtų jį pakeisti. Pribaltikos nėra ir nėra jo tiesioginio vertimo, kaip neturėtų būti Užkaukazės nei Artimųjų Rytų...
Jei tie žodžiai atrodo taip pat nekaltai kaip K. Kubilinsko eilėraštukai apie mylimą tėvynę, apsičiupinėkite – jau ir jūs esate informacinio karo auka.
Paaiškinimui – trumpas teorinis ekskursas į informacinio karo pagrindus.
Antikos laikais ir Viduramžiais žmonės turėjo santykinai nedaug praktinių ir gamtamokslinių žinių apie juos supantį pasaulį. Žinių stoką užpildydavo tikėjimas. Jis politiškai buvo svarbesnis už žinias. Tad ir informaciniai – ideologiniai karai vyko dėl to, kuriam tikėjimui turi priklausyti viena ar kita bendruomenė. Su paskutiniais religiniais karais atėjo vadinamoji Apšvieta, kai žmogus, užuot sakęs „aš tikiu“, savo nuostatas pagrįsdavo fraze „aš žinau“. Žinių epochoje pranašesnis buvo tas, kuris daugiau žinojo, o ideologinėje kovoje žinias reikėjo arba viešinti, arba slėpti. Nenuostabu, kad Sovietinė imperija tokioje situacijoje pasirinko informacijos blokadą – radijo trukdžius, žodžio cenzūrą ir po propagandos širma slepiamą tikrovę.
Informacinė revoliucija, kurią išgyvenome pastaraisiais dešimtmečiais, mus tiesiog užvertė žinių gausa - šiandien informacijos yra daugiau, nei gali „suvirškinti“ bet koks Homo sapiens individas. Informuotas yra ne tas, kuris informuotas GAUSIAI, bet tas, kuris informuotas KRYPTINGAI. Žmogus tapo panašus į asilą prie didelės šieno kupetos, iš kurios jis išsipeša tai vieną, tai kitą pluoštelį, dažniausiai pasirinkdamas, kas skaniau. Frazė „aš žinau“ greitai virto pasakymu „man atrodo, kad...“. Jei prieš pusę amžiaus politikams reikėjo, kad publika ką nors žinotų arba nežinotų, tai šiandien ji turi žinoti taip, kaip reikia mums.
Informacinio karo esmė ir yra sudėlioti faktus taip, kad galima būtų įrodyti ne šiaip sau TIESĄ, o MŪSŲ TIESĄ. Žmogus renkasi informaciją jau ne pagal kriterijų „tiesa-netiesa“, bet pagal „patinka-nepatinka“ ar „naudinga-žalinga“. Faktais galima įrodyti bet kurią politinę tiesą... Tad reikia sukurti tos politinės tiesos formavimo algoritmą t.y. sukurti išankstines nuostatas, kurios leistų žmogui neva pačiam pasirinkti tą mūsų norimą „tiesą“.
Šiandien prieš mus yra kuriama schema, nuosekliai įrodinėjanti, kad Lietuva yra maža, neturtinga, neišmintinga šalis, kurios laukia amžinas politinės menkystos vargas. Jei tikite tuo, rasite žinių, kad NATO jos niekada negins, kad Briuselis tik ir laukia progos, kaip Lietuvą apiplėšti, kiekvienas lenkas per raidę W nori Vilniaus, kiekvienas estas mus pralenkęs dešimtmečiais, net latvis ir tas mus niekina.
Kita vertus, jei tikite, kad Lietuva yra saugi, tvarkinga, teisinė demokratinė valstybė, priklausanti elitinių Europos ir pasaulio šalių grupei, taip pat rasite informacijos savo tikėjimui pagrįsti. Ir tada apsispręsite, kurioje pusėje esate. Jokios prievartos, tik įsitikinimai, o esminis skirtumas jiems formuoti – susivokti, ar esate mylintis savo šalį, ar jai abejingas.
Informacinių schemų kūrime vis svarbesnė tampa ne kartą išjuokta ir paniekinta, tačiau visada galinga - ...propaganda. Nepasiduokite išankstinei nuostatai, kad esate jai atsparus. Jums tik taip atrodo.
Teoretikai sako, kad yra trys propagandos tipai.
Baltoji – tai tikros tiesos dalykai – faktai sudėlioti kokios nors sąmoningai neteisingos logikos grandinėje. (Jei nemyli Lietuvos vyriausybės – nemyli ir Lietuvos valstybės, esi pasiryžęs su gėlėmis sutikti okupantą.)
Pilkoji – paremta dažnai iš konteksto ištraukta, tiesa, ir perkelta į išgalvotą schemą. (Kadangi Europos Sąjunga yra SĄJUNGA, tai Lietuvos statusas joje yra toks pats, kaip ir Lietuvos Sovietų Sąjungoje.)
Juodoji – išgalvota nuo pradžios iki galo. (Lietuvoje draudžiama skaityti ir rašyti rusiškai, todėl „rusų pasaulis“ turi teisę ginti žmogaus teises Lietuvoje.)
Informaciniame kare naudojamos visos trys propagandos formos, tačiau sakoma, kad Baltoji propaganda yra klastingiausia ir atsparumas jai mažiausias. Išties visuomenė labai noriai virškina sąmokslo teorijas. Pasinaršę internetiniuose portaluose, kuriuose rašoma „tiesa“, greitai suprasite, kad jie persmelkti ta minėta Baltąja propaganda.
Koks gi svarbus priešnuodis? Visai ne žinios ar koks racionalus intelektas. Tai - jausmas, kurį vis išgyvename, tačiau dažnai nežinome, kaip su juo elgtis. Tai - patriotizmas. Vienų- skatinamas, kitų - išjuokiamas, trečių – iškraipomas.
Teorija sako, kad kiekviename mūsų yra trijų tipų patriotizmo užuomazgos. Pirmasis – tėviškės lygmens, skatinantis mylėti savo artimiausią aplinką, antrasis – tautinis ar valstybinis, skatinantis meilę savo politiniam ir etniniam identitetui, trečiasis – vertybinis, kuriantis prieraišumą savo tikėjimui, kultūriniam ir civilizaciniam paveldui ir dar atskiriantis nuo to, kas visiems tiems patriotizmams prieštarauja.
Viena iš silpniausių grandžių kovoje su informaciniu karu yra susilpnėjęs patriotizmas. Tai ne vien bėda, kad klausantis rusiško radijo imi ir mąstyti rusiškomis kategorijomis. Silpna tai, kad tėviškės patriotizmas virto tik dekoracija, tautinis - apšauktas nacionalizmu, o vertybinis -sutapatintas su pragmatiniais-merkantiliniais interesais, o tradicinės dorybės pakeistos išgalvotomis „bendražmogiškomis vertybėmis“. Lietuvos patriotas paverstas karikatūra, o jo vietoje kuriamas beveidis ir beširdis „pilietis“, mokantis veikiau prisitaikyti ar naudotis keliomis „tėvynėmis“, nei ką nors ginti. Racionalus pilietis yra neretai visai nepatriotiškas produktas, gyvenantis dažniau vienadienės naudos dvasia.
Iš tiesų, padarėme blogai, kad patriotinį auklėjimą, kaip dvelkiantį nacionalizmu, bandėme pakeisti vadinamu pilietiniu ugdymu, kuris stengėsi išplauti tokius dalykus, kaip meilė tikėjimui, tradicijai ir tikėjimo dorybėmis. O, būtent, jos yra atsparumo propagandai pagrindas. Stipresnis ne tas, kuris protingesnis, o tas, kuris patriotiškesnis, nes jis tiesiog „neims“ tų žalingų žinių ir turės savo tiesą.
Taigi ar vėliava gali kokiomis nors aplinkybėmis virsti tiesiog skuduru, net jeigu visos cheminės savybės rodys, kad taip yra? Negalime virsti nei Pribaltika nei artimuoju užsieniu, net jei kas ir aiškins, kad tokia jau geografija, ir negalima guostis, kad kaimynų nepasirinksime. Sąjungininkus pasirinkti galima, kaimynus galima performuoti.
Ir nebijoti ne tik širdyje turėti meilę Lietuvai, bet ir ją garsiai sakyti... Netgi šaukti kartais.