Lietuvos ekonomika – viena iš sparčiausiai augančių ES. Tačiau kodėl žmonių atlyginimai mažesni nei Estijoje ar Lenkijoje? Priežastis – milžiniška turtinė nelygybė apie kurią dar labai nenoriai kalba politikai.

Daug didesnio dėmesio Lietuvoje susilaukia pajamų nelygybės klausimas. Pagal šį rodiklį esame bene prasčiausiai atrodanti šalis Europoje, o už mus dar nelygesnė pagal pajamas – tik Serbija. Ir viskas, nieko žemiau nėra. Jau atrodytų to pakaktų, kad visi rautųsi plaukus nuo galvos besiversdami per galvą, kaip tas pajamas pakelti, išlyginti, bet deja to nesigirdi.

Emigracija, pajamų nelygybė, skurdas – labai svarbios problemos, bet tai tėra tik pasekmės, o ne – priežastys. Mokslininkai jau kuris laikas šneka apie šių pasekmių priežastį – tai turtinė nelygybė. Būtent ji lemia augantį skurdą, nelygias pajamas, neteisingumo jausmą ir t.t. O viso to kokteilis Lietuvoje virsta į masinę emigraciją, kuriai suvaldyti niekas neranda sprendimo. Neranda greičiausiai dėl to, kad nesprendžia pagrindinės priežasties.

Globali ekonomika auga sparčiai, per 30 metų ji išaugo beveik dvigubai, tačiau ta pati studija rodo, kad didžiausią šio pyrago dalį atsiriekia milijardieriai, tuo tarpu visiems kitiems lieka tik trupiniai. Pernai vos 1 proc. planetos gyventojų jau valdo daugiau nei 50 proc. viso pasaulio turto ir ši nelygybė toliau didėja.

Tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose turtinė nelygybė itin didelė – prastesni ir įvairūs socialiniai rodikliai: gyventojai turi didesnį viršsvorį, dažniau serga psichinėmis ligomis, įvykdoma daugiau žmogžudysčių ir savižudybių, daugiau gimdo nepilnametės, didesnis kalinių skaičius, patyčių lygis tarp vaikų, iš augęs narkotikų vartojimas ir t.t. negu šalyse su tolygesniu turto pasiskirstymu. Tyrėjai tokį atradimą pirmiausia sieja su išaugusia įtampa ir nerimu visuomenėje, kuris lemia tėvystės problemas, dažnesnę depresiją, priklausomybę nuo vaistų, menkesnį bendruomeninį gyvenimą ir įvairias kitas su stresu susijusias ligas. Visas šis kokteilis virsta minėtais išaugusiais neigiamais sociologiniais reiškiniais. Dar kartą prisiminkite S. Skvernelio pateiktus Lietuvos rodiklius ir suprasite, kad Lietuva tarsi iš vadovėlio atitinka didžiulės turtinės nelygybės keliamų problemų atvejį.

Taip, turtinė nelygybė yra normalus dalykas. Ji visuomet egzistavo ir visuomet tikriausiai egzistuos, bet ji niekuomet nebuvo tokia didelė kaip dabar. Blogiausia, kad mes Lietuvoje net nežinome kokia iš tiesų yra turtinė nelygybė Lietuvoje, nes niekas pas mus šio rodiklio neskaičiuoja, nors tam padaryti – visos sąlygos yra.

Kita bėda, kad turtinė nelygybė skatina skurdą – kuo daugiau pinigų koncentruojasi piramidės viršuje, tuo mažiau jų lieka apačiai. Už vis blogiausia yra nuolatinis skurdas – ta gyventojų dalis, kuri visą gyvenimą gyvena itin nepasiturinčiai.

Patekusios į ilgalaikį skurdą, šeimos dažnai atsiduria tarsi užburtame rate: jų nariai, praradę kvalifikaciją ir darbo įgūdžius neranda darbo, skurdžiai gyvendami negali duoti didesnio išsilavinimo, kultūros ir dorovės pagrindų savo vaikams, kurie subrendę susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir jų tėvai. Taip šalyje iškyla grėsme susiformuoti savotiškoms skurdo zonoms, palaikančioms nusikalstamumą, girtuoklystę, narkomaniją ir kitokį blogį, kuris plinta ir į kitus visuomenės sluoksnius.

Pagal skurdo lygį – vėl esame ES uodegoje, o tuo tarpu Vilniaus gatvėmis rieda šimtai prabangių automobilių, o nekilnojamo turto kainos auga kaip ant mielių.

Akivaizdu, kad per šiuos išvestinius dalykus matyti, kad pajamų ir socialinė nelygybė bei didžiulė emigracija – yra didžiulės turtinės nelygybės Lietuvoje pasekmės.

Ekonomika auga, bet to augimo vaisius raško tik saujelė pasiturinčių. 2015 m. 20 procentų turtingiausių žmonių pajamos šalyje buvo 7,5 karto didesnės nei 20 procentų neturtingiausių žmonių. Ir atotrūkis toliau didėja. S. Skvernelis patenkintas paskelbė, kad pernai ekonomika augo 2,2 proc., o šiemet augs gal net labiau. Blogiausia, kad tiek Premjeras, tiek kiti politikai nesuvokia, kad šis augimas visiškai nereiškia, kad jis paliečia visus Lietuvos žmones. Akivaizdu, kad augimą jaučia geriausiu atveju penktadalis gyventojų, o pačius saldžiausius vaisius susirenka dar mažiau žmonių. Likę – stovi vietoje arba skursta.

Tokie politikai tiesiog viliasi, kad ekonomikos augimas tiesiog savaime pakels visos šalies gerovę ir leidžia sau gaišti laiką ginčuose dėl metų mokslo ilginimo ar net drįsta iškelti idėjas, kaip apmokestinti pensijas. Tai visiška impotencija matyti platų savo šalies veidą ir imtis būtiniausių veiksmų. Kol Premjeras patenkintas nediktuos, kokių ėmėsi veiksmų turtinei nelygybei mažinti, tol toliau stebėsime kaip auga BVP, o žmonės ir toliau masiškai emigruoja, skursta ir žudosi.

Pasiūlymai:

Kritika – be pasiūlymų yra beprasmė. Todėl, mano nuomone, naujų rinkimų nelaukiant Vyriausybė ir Seimas jau šiandien turėtų įsisąmoninti ir imtis kelių paprastų priemonių:

1. Žmonių pajamų didinimas bei socialinės atskirties mažinimas turi tapti pagrindiniu politiniu prioritetu visiems šalies politikams bei politinėms partijoms. To nepadarius, Lietuvos valstybės išlikimui iškyla reali grėsmė.

2. Kiekviena naujai kuriama valstybinė programa, įstatymai ar kiti teisės aktai turi būti pirmiausia vertinami, kaip jie paveiks turtinę/pajamų/socialinę nelygybę ir jos mažinimą (panašiai, kaip šiuo metu privalu vertinti, kaip tai paveiks biudžetą). Visos valstybės bei jos struktūrų pajėgos turi būti nukreiptos šių problemų sprendimui.

3.Valstybė negali didinti atlyginimų privačiame sektoriuje, tačiau gali ir turi sudaryti sąlygas pajamų didėjimui, perkamosios galios stiprinimui. Prioritetas turi būti teikiamas mažiausias pajamas gaunantiems. Tai galima nesunkiai padaryti tokiais būdais:

a) nuolat didinti minimalų mėnesinį atlyginimą;

b) nuolat didinti neapmokestinamą pajamų dydį, kuris turi kuo skubiau pasiekti minimalaus atlyginimo dydį;

c) mažinti PVM būtiniausių prekių krepšeliui;

d) parengti ir vykdyti plačias valstybines investicines programas (gyvenamųjų namų, automagistralių bei kitų infrastruktūrinių objektų renovacijos/statybos), kuriant gerai apmokamas darbo vietas;

e) ryžtingai kovoti su korupcija ir šešėline ekonomika, kaip faktoriumi, kuris didina turtinę nelygybę;

Šie išdėstyti punktai gana paprasti – juos būtų galima pradėti vykdyti nedelsiant, nes, drįstu spėti, visuomenė pavargo nuo kalbėjimo, trypčiojimo vietoj, koalicinių dramų ir nieko nedarymo. Bet tai bus tik kelio pradžia. Plačiau apie šiuos ir kitus būtinus veiksmus – kituose tekstuose.