A. Paliokaitė. „Šlamštamokslį“ Lietuvoje reikia naikinti

Vyriausybės suburta darbo grupė netrukus pateiks siūlymus dėl Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo. Reikia tikėtis, kad tai bus ne trypčiojimo pradžia, o pirmas solidus žingsnis į priekį.

Kodėl reikia aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos?

„Kažkas papuvo universitetų karalystėje“ – kažkada rašė VU rektorius prof. Artūras Žukauskas. Krizėje skęstantis Lietuvos aukštasis mokslas pasiekė kritinę ribą. Drastiškai mažėjant studentų, valstybė tiesiog nebegali išlaikyti tokio plataus aukštųjų mokyklų tinklo. Įsivyravusi „kioskelizacija“ – didžiuliai ištekliai neracionaliai naudojamo turto, išbarstytas mokslo potencialas, studijų programų skaičius auga, neišnaudojamos sinergijos. Jaunimas praranda galimybę gauti gerą išsilavinimą.

Tuo metu pasaulinės tendencijos kvėpuoja į nugarą – aštrėja konkurencija dėl studentų ir specialistų, keičiasi, ką ir kaip mokomės. Išnyksta ir atsiranda naujos profesijos, į įmones ateina robotai. Taigi, universitetai rengia studentus, kurie dirbs dar neegzistuojančius darbus naudodami dar nesukurtas technologijas ir spręs naujas dar nežinomas problemas naudodami kompetencijas, kurias įgis šiandien. Žmonės mobilūs ir gali studijuoti bet kur, net neišeidami iš namų. Štai mano brolis, kaip dar keli tūkstančiai studentų, nuotoliniu būdu baigė dirbtinio intelekto studijas Stanfordo universitete. Tai reiškia du dalykus. Pirma, tik tarptautiniu mastu konkurencingi mokslas ir studijos gali užtikrinti, kad talentai liktų Lietuvoje ir valstybėje būtų užtikrinta pažanga. Antra, nei gyvenimo savieigos, nei kosmetinio remonto ar tiesiog optimizuoti infrastruktūrą nepakaks – turi iš esmės keistis aukštojo mokslo turinys.

Kaip ir ką reikėtų keisti Lietuvos aukštajame moksle?

Sprendimai žinomi ir daug diskutuoti. Pirmas uždavinys – dekioskelizacija. Jei Lietuva turi tarptautinę ambiciją, turime koncentruoti labai ribotus intelektinius išteklius. Tai ne vien „techninis“ sujungimas, kai keičiamos iškabos ir tiek, bet ir studijų programų jungimas ir stiprinimas, aukšta studijų kokybė, negyvybingų darinių visiškas atsisakymas, minimalus stojamojo balo kriterijus ir šiuolaikiški vadybos metodai.

Tik tarptautiniu mastu konkurencingi mokslas ir studijos gali užtikrinti, kad talentai liktų Lietuvoje ir valstybėje būtų užtikrinta pažanga. Antra, nei gyvenimo savieigos, nei kosmetinio remonto ar tiesiog optimizuoti infrastruktūrą nepakaks – turi iš esmės keistis aukštojo mokslo turinys.

Agnė Paliokaitė

Antra, mokslo ir studijų kokybei bei tarptautiškumui būtini aukšti standartai, naikinantys „šlamštamokslį“, aiškiai atskiriantys kolegijas nuo universitetų. Trečia, sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks sudaryti geras finansines sąlygas kokybiškiems specialistams, pritraukti jaunimą ir talentus. Mokslininko karjera negali būti tik pamišusių idealistų pasirinkimas. Ketvirta, nėra pasaulio lygmens universitetų, kurie neturėtų stiprios tyrimų bazės. Šiandien nei vieno universiteto negalime pavadinti „research university“ – visi jie didžiąją dalį pajamų gauna už dėstymą. Reikia užtikrinti pakankamą finansavimą tyrimams, peržiūrėti tyrėjų karjeros kriterijus.

Tinklo pertvarka neapima visų uždavinių, bet ji turi būti derinama su mokslo ir studijų politikos peržiūra, kitaip poveikio nebus. Dabartinė ŠMM vadovybė tai puikiai supranta.

Tačiau reikia ir pačių mokyklų mentaliteto pokyčio. Šiemet Jungtinėse Valstijose jungiasi Thomas Jefferson sveikatos mokslų universitetas ir Filadelfijos menų ir dizaino universitetas. Abiejų universitetų rektoriai pranešė, kad ketina kurti naujos kartos tarpdisciplininį universitetą su startuolio mentalitetu. Mentaliteto „perkrovimas“ nuo „sodietiško“ (savo darželio puoselėjimo ir gynimo) link tarptautinėse rinkose kovojančių startuolių mąstymo atneštų daug šviežio vėjo ir Lietuvoje.

Kas bus, jei aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka nebus įvykdyta?

Būsime bepročiai, darantys tą patį ir laukiantys kitokių rezultatų. Lėšos, skiriamos fragmentiškam „kioskelių“ tinklui, toliau byrės kaip per rėtį. Universitetų ištekliai bus taškomi tarpusavio kovoms dėl studentų, infrastruktūros ir specialistų. MOSTA skaičiavimais, stojančiųjų per penkis metus mažės dar dvigubai-trigubai. Sulauksime situacijos, kad riogsos apleisti pastatai. Liūdniausia, kad Lietuva toliau praras savo geriausius – neužtikrinus tarptautiniu mastu konkurencingo diplomo, talentai rinksis studijas užsienyje. Šis vaizdelis, kažkas tarp Laukinių Vakarų ir „vaikštančių numirėlių“, turėtų priversti atsisakyti asmeniškumų, siaurų interesų ir priimti strateginius sprendimus.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš optimizavimo pavyzdžių kitose šalyse? Kokios jis davė naudos?

Europoje per 15 metų įvyko apie 100 aukštųjų mokyklų sujungimų. Tikslai – sutelkus išteklius ir pagerinus tarptautinį žinomumą, gerokai stiprinti kokybę ir pritraukti „protus“. Štai jungiant Mančesterio universitetą 2004 metais, buvo siekiama patekti tarp 25 pasaulyje stipriausių mokslu paremtų universitetų ir „nutiesti tiltus talentams iš viso pasaulio“. Praeityje virš 20 Nobelio laureatų išugdęs universitetas suprato, kad XXI amžiuje rezultatai nebėra geri. Pastangos pasiteisino. Per dešimtmetį pasaulio reitinguose pasiektas šuolis iš 89 vietos į 33–35 vietas. 2010 metais Mančesterio mokslininkai Andre Greimas ir Konstantinas Novoselovas laimėjo fizikos Nobelį. Būtent tokios ambicijos mums šiandien reikia Lietuvoje.

Mokslo ir studijų kokybei bei tarptautiškumui būtini aukšti standartai, naikinantys „šlamštamokslį“, aiškiai atskiriantys kolegijas nuo universitetų.

Agnė Paliokaitė

Atlikti poveikio tyrimai leidžia duomenimis pagrįsti konsolidacijos naudą. Svarbiausia – dėl sutelktų išteklių ir „protų“ labai auga tarptautinė mokslo ir studijų kokybė, o kartu – gebėjimas pritraukti studentus, naujus talentus ir tarptautinį finansavimą. Linėjaus universiteto publikacijų poveikis tik per keturis metus nuo sujungimo išaugo 20 proc., pritrauktas išorinis mokslo finansavimas – 40 proc., stojančiųjų skaičius – 32 proc., naujų profesorių skaičius – 17 proc. Aalto universitete tarptautinio personalo skaičius per penkis metus padvigubėjo, išorinis finansavimas augo 60 proc. Augo ir studentų pasitenkinimas studijomis. Galiausiai, nors tai nėra pagrindinis tikslas, tyrimai rodo konsolidacijos naudą taupant kaštus dėl masto ekonomijos, optimizuotų valdymo paslaugų. Pvz., per keturis metus Linėjaus universitete studijų administravimo kaštai sumažėjo trečdaliu.

Užsienio pavyzdžiai pateikia keturias pamokas Lietuvai. Pirmiausia, institucijų konsolidavimas – tai galimybė „perkrauti“ strategiją ir sukurti naujos kartos aukštąją mokyklą, dažnai su nauju patraukliu prekės ženklu. Aalto „inovacijų“ universitetas, 2010 m. įkurtas sujungus Helsinkio ekonomikos mokyklą, Technologijos universitetą bei Menų ir dizaino universitetą, pasiūlė studijas vadinamose „ateities dirbtuvėse“. Šį tarpdisciplinines ateities kompetencijas vystantį modelį dabar kopijuoja kitos šalys. Antra, tinklo konsolidavimas visada derinamas su politikos peržiūra, sukuriant kitas paskatas mokslo ir studijų kokybei, sąlygas specialistams. Pvz., Aalto universiteto jungimas buvo derinamas su nauju institucinio finansavimo modeliu, daugiau orientuotu į rezultatus, bei mokestinėmis lengvatomis privačioms investicijoms į universitetus. Trečia, jungimasis yra sudėtingas ir sukuria daug streso. Kokybiškam proceso valdymui turi būti skiriamas pakankamas dėmesys ir pagalba, maksimalus skaidrumas ir puiki komunikacija.

Ketvirta, svarbiausiems sprendimams būtina valdžios lyderystė, bet sujungimo procese „perkraunant“ institucijos strategiją vairas – jau bendruomenės rankose. Dėstytojų, tyrėjų ir studentų bendruomenės įsitraukimas „iš apačios į viršų“ svarbus veiksnys sprendimų tvarumui. Sujungimo sprendimams ryškėjant, aukštųjų mokyklų vadovybė turi pradėti mobilizuoti savo lyderius.

Manau, kad šiandien Lietuvoje dar yra visos sąlygos pasukti aukštojo mokslo kryptį didesnei pažangai ir inovacijų „aukso amžiui“. Reikia lyderystės, bendruomenės palaikymo ir pirmyn į darbus.