Visa ši pasiutpolkė užsisuko iš principo tik dėl vieno dalyko – vidaus sandorių, kurių pastaruoju metu tik daugėjo tiek „Lietuvos geležinkelių“ (per penkerius metus už 429 mln. eurų), tiek kitose įmonėse, o ypač savivaldybėse.

Ar dar mažai pinigų Lietuvos valstybė ištratina per nesąžiningus viešuosius pirkimus, kai dėl kainų ir sąlygų tariamasi iš anksto? Tuo tarpu vidaus sandoriai yra legalus būdas, neskelbiant viešųjų pirkimų, šimtus milijonų eurų atiduoti draugų įmonėms, partijos bičiuliams ir dar už daug aukštesnę kainą, nei ta paslauga ar prekė kainuoja rinkoje.

Seimo nariai, norintys kaip išimtį palikti savivaldybėms vidaus sandorius, aiškina, esą į rinką atėjęs verslininkas vėliau pakels kainą, o savivaldybių įmonės bus bankrutavusios, nebeliks konkurencijos, todėl atliekų tvarkymas ar kita paslauga dar labiau pabrangs.

Nesąmonė. Netiesa, kad kitaip mąstantys Seimo nariai siekia visas gyventojams būtinas paslaugas atiduoti verslininkams, o savivaldybių įmones nustumti į bankroto duobę. Atsakykite į vieną klausimą: kodėl Rokiškio ir dar kelios savivaldybės visiškai nesinaudoja vidaus sandoriais ir iki šiol jų neprarijo pikti verslininkai?

Priimtame įstatyme specialiai yra išplėsta galimybė maksimalų dėmesį skirti ne mažiausiai pasiūlytai kainai (būtent taip ankstesniame įstatyme ir buvo), o ekonominiam naudingumui. Kokios tai galimybės ir ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad viešųjų pirkimų sąlygose pirkėjas (savivaldybė) turi teisę įrašyti aibę ekonominio naudingumo sąlygų: patirtis, transporto parkas, galimybė operatyviai valdyti logistiką, nedidelė darbuotojų kaita ir jų kvalifikacija, ir daug kitų dalykų.

Bet yra viena bėda – tokiu atveju savivaldybių darbuotojai, organizuojantys viešuosius pirkimus, privalėtų pajudinti užpakalį ir galvą pasukti, kad visos sąlygos būtų parengtos tinkamai. O dabar – brūkšt – ir pasirašai vidaus pirkimo sandorį pagal tai, kokias sąnaudas atnešė ir merui ant stalo numetė savivaldybės įmonė. Jokio vargo ir galvos niekam neskaudės.

Noriu pabrėžti, kad niekas iš vidaus sandorių priešininku, o tarp jų esu ir aš, nesiekia dirbtinai visas šiuo metu savivaldybės įmonių teikiamas paslaugas perduoti privačiam verslui.

Ponai, surašykite tokias ekonominio naudingumo sąlygas, kokias tik norite, ir konkursą laimės savivaldybės įmonė. Tačiau tokiu atveju jums ant stalo guls ir konkurento pasiūlymas, o jame galite rasti ir labai įdomių skaičių. Tarkime, netyčia sužinosite, kad rinkoje atliekų tvarkymas kainuoja 50 proc. pigiau, nei iki šiol savivaldybė mokėjo savo įmonei.

Galop savivaldybių vadovai gautų į rankas rimtą vėzdą, rimtą argumentą pasakyti savivaldybės įmonei: šįkart laimėjote, bet turite metus laiko pagerinti savo teikiamų paslaugų efektyvumą, privalote mažinti sąnaudas, o jei ne – lėksite už borto.

Savivaldybės įmonės būtų priverstos racionaliau naudoti jai skiriamas lėšas, tokios įmonės darbuotojai nebesėdėtų kabinetuose po vieną, įmonė būtų priversta atlikti ir administravimui skiriamų lėšų auditą.

Kas iš to laimėtų? Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus, šiuo metu besipiktinantis augančiomis atliekų tvarkymo kainomis. Tik Seimo nariai mažinti tų kainų nenori, nes jiems svarbiau partiniai interesai regionuose.

Prieš dvejus metus Konkurencijos taryba atliko tyrimą ir nustatė, kad, taikant vidaus sandorių praktiką savivaldybėse, tai yra atsisakant konkurencijos procedūrų, atliekų tvarkymas atskirose savivaldybėse brangsta nuo 5 iki 100 procentų. Vien per pastaruosius šešerius metus savivaldybės sudarė vidaus sandorių už daugiau nei 420 milijonų eurų. Bet kuriuo atveju valstybė galėjo sutaupyti milijonus eurų.

Pagal praėjusių metų sudarytą Lietuvos korupcijos žemėlapį, savivaldybės priskiriamos prie institucijų, kuriose korupcija yra paplitusi gana plačiai. Tą patį mano ir verslininkai. Specialiųjų tyrimų tarnyba irgi teigia, kad vidaus sandoriai mažina skaidrumą ir skatina piktnaudžiavimą.
Be to, kiekvienoje savivaldybėje rastumėte jos įmonę, kurioje direktoriumi ar pavaduotoju dirba valdančiosios partijos narys. Po kitų savivaldos rinkimų laimi kita partija, ir tada pastaroji buvusius varo lauk bei skiria savo partijos bičiulius.

Tokiems „bičiuliams“ įmonės darbo efektyvumas nerūpi, tokie direktoriai visą energiją eikvoja stengdamiesi sulįsti partijos vadovui, merui ar savivaldybės administracijos direktoriui į vieną vietą.
Labai keista situacija gavosi ir Seime. Balsuojant dėl vidaus sandorių praktiškai visos frakcijos subyrėjo ir balsavo kas kaip norėjo. Net didelė dalis liberalų balsavo už vidaus sandorius, prieš laisvą rinką, siekdami palikti savivaldybėms galimybę veikti izoliuotoje erdvėje net nesiekiant išsiaiškinti tikrų rinkos kainų.

Ekonomikos komitetas, kuriame ir aš dirbu, pritarė, kad vidaus sandoriai būtų visiškai panaikinti. Taip retai nutinka, kad kad pagrindinis įstatymo svarstymo komitetas įstatymui pritartų, o visas Seimas jį taip žiauriai iškastruotų.

Prognozuoju, kad naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas įsigalios tik po kokių pusantrų ar net dvejų metų. Prezidentė aiškiai nurodė, kokie šio įstatymo straipsniai prieštarauja Konstitucijai, rėmėsi ir ankstesniais Konstitucinio Teismo išaiškinimu.

Neabejoju, kad Seimas neatsižvelgs į Prezidentės veto, jį atmes, o tada šis įstatymas keliaus į Konstitucinį Teismą. Šis ir nuspręs, ar teisingai elgėsi Seimas, atsisakęs galimybės teikti savo rinkėjams paslaugas už kur kas mažesnę kainą, nei dabar moka, tarkime, už atliekų tvarkymą.
Tuo tarpu Lietuva gyvens pagal senąjį Viešųjų pirkimų įstatymą, o pinigėliai ir toliau byrės kažkam tarp pirštų, oi kaip byrės...