V. Keršanskas. Galvos skausmas Maskvai

Viena balandžio savaitė pasaulį, atrodo, pasuko nauja kryptimi. Kai Rusijos remiamas Sirijos diktatorius Basharas al Assadas zarino dujomis išnuodijo beveik šimtą civilių, kraupių vaizdų, kuriuose kankindamiesi žūsta nekalti vaikai, sukrėstas Donaldas Trumpas įsakė atakuoti Sirijos valdžios kontroliuojamą oro bazę, iš kurios kilo lėktuvai su mirtinu ginklu.

O B. al Assado pasitraukimas tapo esmine sąlyga Sirijos konfliktui išspręsti.

Tačiau ne vien Sirijos klausimas žymi pokyčius, mat D. Trumpas pasiuntė dar bent kelis signalus ir persigalvojo dėl prieš tai kontroversiškai vertintų savo pozicijų svarbiausiais pasaulio politikos klausimais. Baigėsi bet kokios iliuzijos apie galimą bičiulystę su Rusija, kai iš pirmojo vizito Maskvoje grįžęs valstybės sekretorius Rexas Tillersonas parsivežė „šaltus jausmus“.

Po susitikimo su Kinijos vadovu Xi Jinpingu D. Trumpas vis dėlto pareiškė, jog tikisi abipusiai naudingų santykių su valstybe, kurią rinkimų kampanijos metu kaltino manipuliavimu valiuta, amerikiečių darbų grobimu ir ruošėsi skelbti prekybos karą.

Taip pat po susitikimo su NATO vadovu Jansu Stoltenbergu JAV prezidentas išsižadėjo rinkimų kampanijos metu išsakytos pozicijos dėl „pasenusio“ Aljanso ir nedviprasmiškai pasakė, kad šiandien NATO aktualumas neabejotinas.

Galiausiai, vyšnia ant torto – Amerikos kariniams laivams artėjant prie Korėjos pusiasalio, Afganistane ant „Islamo valstybės“ kovotojų slėptuvių numesta didžiausia nebranduolinė bomba, kada nors Vašingtono panaudota koviniams veiksmams. „Visų bombų motina“ vadinamas sprogmuo atliko ir islamo radikalų bazės sunaikinimo užduotį, ir simbolinį vaidmenį, parodantį apie Vašingtono intencijas griežtai atsakyti į priešiškų jėgų iškilimą.

Visi šie vos per savaitę nutikę įvykiai – galvos skausmas Maskvai, kuri pastaruosius penkerius metus bandė įsitvirtinti tarptautinėje politikoje kaip ta didžioji galia, be kurios negali būti priimti jokie svarbiausi sprendimai. Kyla grėsmė daugeliui geopolitinių projektų, kuriuos ji galėjo konstruoti dėl Baracko Obamos vykdytos politikos globalioje arenoje atsiradusio galios vakuumo.

Nors Kremlius griežtai pasmerkė Vašingtono sprendimą atakuoti Sirijos teritoriją sparnuotosiomis raketomis, grasino situacijos eskalacija ir atsakomaisiais veiksmais, vis dėlto šiandien koziriai yra ne Rusijos rankose. Didysis septynetukas, nors ir nesutarė dėl sankcijų Rusijai praplėtimo, brėžė aiškią liniją – Sirijos ateitis su B. al Assadu nesiejama. Iranas, tradicinis Rusijos ir Sirijos partneris, nebus linkęs rizikuoti vėl susilaukti naujų sankcijų, tad yra pažeidžiamas žaidėjas geopolitinėse varžytuvėse.

Galimai matome užsimezgančią partnerystę tarp Vašingtono ir Pekino, kuriam šiuo metu gali būti naudinga pozicionuoti save draugiškam Vakarų atžvilgiu: mainais už paramą tramdant vis agresyvesnį Šiaurės Korėjos režimą, Pekinas gali tikėtis palankesnių prekybinių susitarimų su JAV. Kinija į Ameriką eksportuoja už beveik 500 mlrd. JAV dolerių, į Rusiją – vos 35 mlrd. Tad Kinijos ekonomikai neišgyvenant geriausių savo laikų, geri prekybiniai santykiai su Vašingtonu yra kur kas svarbesni nei partnerystė su Rusija. Tad visoje geopolitinėje dėlionėje tradicinių partnerių santykis tampa dar vienu veiksniu pokyčiams.

Šioje situacijoje Kremliui galimybių veikti tampa vis mažiau: atsitraukti ir nustoti remti B. al Assadą reikštų pralaimėjimą visomis prasmėmis. Tačiau nei ekonominiai, nei diplomatiniai, nei kariniai svertai vis labiau ne Rusijos rankose. Todėl praktiškai neturint pasirinkimų, Kremliui liko veikti per instituciją, kurią daugelį metų ciniškai ignoruoja – Jungtines Tautas.

Vos JAV paleido savo raketas, Rusija apkaltino Vašingtoną pažeidžiant Sirijos suverenitetą ir tarptautinę teisę. Taigi valstybė, okupavusi ir aneksavusi Krymą, kalba apie suverenitetą ir tarptautinę teisę. Galiausiai praėjusią savaitę sušauktoje Saugumo Taryboje ji eilinį, aštuntąjį kartą vetavo rezoliuciją, kuria tarptautinė bendruomenė įgytų instrumentus tirti cheminio ginklo panaudojimo faktą ir aplinkybes. Tuo pačiu Maskva moralizavo, kad Vakarai baudžia B. al Assadą neturėdami faktų. Kaip kitaip pavadinti tokią strategiją, jei ne į įspaustos į kampą, savo sudėtingą ir prastą situaciją matančios valstybės veikimą?

Kas įvyko per pastarąsias porą savaičių, visų pirma Amerikos prezidento retorikoje ir veiksmuose, dar toli gražu neleidžia kalbėti apie susiformavusią ir nusistovėjusią Vašingtono politiką. Tačiau 59 „tomahaukai“ ir „visų bombų motina“ tapo galimos naujos eros, kur į savo, nebijokime pavadinti, tradicinę rolę grįžta JAV, užgimimo simboliu.

Vytauto Keršansko, kuris yra VU TSPMI Rytų Europos studijų centro politologas, komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.