Tas klausimas visais laikais skamba labai paprastai: kodėl mes gyvename taip, kaip gyvename, kodėl tos statistinės eilutės yra tokios, o ne kitokios, ir – svarbiausia – ką noriu ir galiu realiai padaryti, kad situacija keistųsi. Juk jeigu nieko keisti nereikia, tai politikos nesiimu, ar ne?
Kam keistis, jei viskas gerai?

Pusvalandinėje kalboje Vyriausybės galva sutiko, kad šioje šiaip jau gerai ekonomiškai į priekį judančioje šalyje (premjeras sakė, kad BVP auga ir auga vis sparčiau, ir šiemet jau augs dar daugiau, nei 2016-ais) vis dar turime šiokių tokių trūkumų: moterys gimdo nepakankamai daug, darbo rinkoje pradeda stigti darbuotojų, daugybė vaikų mokyklose patiria patyčias, vis dar daug žudomės ...

Dar kaip įprasta šiek tiek apie būsimą (būsima ta reforma pastaruosius dešimt metų) kompleksinę mokesčių pertvarką, brangstančią darbo jėgą, inovacijomis grįstos ekonomikos vystymą, kur „konkurencinga stipri pasaulyje matoma mokslo bendrija“ padės verslui, specialias rinkodaros priemones, vieno langelio koordinavimo sistemą, skurdą, atskirtį... energetinį ir kitokį saugumą.

Pusvalandinėje kalboje Vyriausybės galva sutiko, kad šioje šiaip jau gerai ekonomiškai į priekį judančioje šalyje (premjeras sakė, kad BVP auga ir auga vis sparčiau, ir šiemet jau augs dar daugiau, nei 2016-ais) vis dar turime šiokių tokių trūkumų: moterys gimdo nepakankamai daug, darbo rinkoje pradeda stigti darbuotojų, daugybė vaikų mokyklose patiria patyčias, vis dar daug žudomės ...

Sutinku su premjeru, kad mokesčių našta mažiau uždirbantiems Lietuvos gyventojams, palyginus su Europos Sąjungos rodikliais, yra didelė, tačiau įdomus ne faktas, - įdomu, kodėl taip? Tarkime, man itin įdomu, kaip atsitinka ir ką tai reiškia šalies ekonomikai, kai turtingiausių Lietuvos gyventojų mokesčiai yra nežmoniškai maži, palyginus su kitų Europos Sąjungos atitinkamų grupių mokesčiais?

Įdomu ir koks turinys sieja dvi S. Skvernelio ištartas frazes, kur vienoje kalbama apie „mokytojų darbo sąlygų gerinimą“, o kitoje – apie švietimo „išteklių optimizavimą“. Ar tai reiškia, kad nuo šiol švietimui skirti pinigais nevirs naujais ir vis gražesniais langais ir galiausia pasieks mokytojus ir vaikus? O gal tai reiškia, kad tiesiog sumažinsime mokytojų skaičių ir likusiems padalinę jų krūvį sakysime, jog mokytojų darbo atlygis pakilo?

Labai netikėta ir tikrai reikalaujanti gilesnių apmąstymų ir premjero mintis apie tai, kad Lietuvos piliečių konkurencingumą didinsime trumpindami studijų aukštosiose mokyklose trukmę. Kur čia ryšys? Kaip trumpesnės ir dar labiau nususintos (nors jau dabar dėl tragiškos dėstytojų trūkumo jos itin skurdžios ir neretai bevertės) studijos padidins asmenybės potencialą? Dar daugiau – kaip tokios studijos užaugins pakankamą mokslo potencialą?

Dar girdėjome menkai susijusias mintis apie vidinių procesų optimizavimą ministerijose ir joms pavaldžiose įstaigose, specialias rinkodaros priemonės, vieno langelio koordinavimo sistemą, socialinių problemų sprendimą konkrečiais darbais (ilginsime nedarbo išmokų laiką, o bedarbiai turės papildomų galimybių įgyti naujų profesiją), nepakankamą augančios ekonomikos vaisių perskirstymą, būsimą valstybės įmonių pertvarką, kuri būtina, jeigu norime tapti EBPO nare, būsimą neišsenkantį naujų įstatymų derlių (pagal tą nusvarstytų, bet uoliai priimamų įstatymų derlių seniai pirmaujame, jei ne visame pasaulyje, tai bent jau Europoje užtikrintai). Na dar žinoma didinsim gimstamumą, augindami išmokas vaikams. Klausimas, iš kur toms išmokoms imsime pinigų, kaip visada neištartas mirė triukšmingame salės šurmulyje.

Šurmulyje pametėme ne tik sąsajas. Turinio seklumas pražudė net elementarią rimtesnių diskusijų galimybę. Tiesa, pats premjeras didesnių bėdų čia neįžvelgė: tiesiog dar vos pagerinsim, vos ir pastiprinsim, pažiūrėsim, ką mums sako tarptautinės organizacijos, gal atsižvelgsim ir bus gerai. Svarbu, kad savi valdo.

Biurokratinė rašliava, kaip politikos pakaitalas

Skaitant pačią Vyriausybės praėjusių metų veiklos ataskaitą akcentai nesikeičia. Nors, iš pirmo žvilgsnio, šio ilgoko dokumento turinys gali pasirodyti vertas dėmesio (intriguojančios ir daug žadančios antraštės, gausu lentelių, statistinės informacijos ir panašiai), atidžiau pastudijavus dokumentą paaiškėja, kad pateikiama informacija jau kažkur skaityta, lentelės ir statistika, priešingai dokumento pavadinimui, nieko nepasako apie Vyriausybės nuveiktus darbus. Dėstomi faktai, statistika ir kiti duomenys sumesti neatskleidžia nieko naujo. Dar daugiau. Aprašomi net kelių metų darbai, tarsi nieko naujo šioje ašarų pakalnėje ir nevyksta.

Esminė aptariamos Vyriausybės ataskaitos gija – status quo įteisinimas. Tai, beje, patvirtino ir kelis kartus, atsakant į klausimus, S. Skvernelio pabrėžtas faktas, kad jo kabinetas tęsia A. Butkevičiaus gerus darbus. Pasakyta buvo be jokios ironijos.

Esminė aptariamos Vyriausybės ataskaitos gija – status quo įteisinimas. Tai, beje, patvirtino ir kelis kartus, atsakant į klausimus, S. Skvernelio pabrėžtas faktas, kad jo kabinetas tęsia A. Butkevičiaus gerus darbus. Pasakyta buvo be jokios ironijos.

Kita vertus, ir dokumento autoriai net nebandė kokios nors veiklos imituoti: Vyriausybės kanceliarija (tikėtina pasitelkusi vidutinių gabumų ryšių su visuomene berniukus ir/ar mergaites) it prastas studentas iš ministerijų ataskaitų suklijavo dokumentą be apibendrinimų ir vizijos, stokojantį net nuoseklios logikos it du vandens lašai primenantį ankstesnių metų panašius popierius.

Kada mirė politikas?

Skaudu, bet faktas: Saulius Skvernelis yra didžiausias mano pastarųjų metų politinis nusivylimas. Kai jis prieš porą metų žmonių kalba gynė pasienietį, nušovusį kontrabandininką, pagalvojau, kad galiausiai turime valstybės vyrą, kuris mąsto, dalinasi, veda, o ne bando imituoti kažkur kažkada kažkieno suformuotą sovietinio tipo intelektualiai bailų veikėją. Jo kalbos rinkimų metu dar leido tikėtis, kad ateina kitaip, ne varganai biurokratiškai, bet valstybiškai mąstantis žmogus.
Vis dėlto šiandien Seimo tribūnoje stovėjo eilinis pilkokas savimi patenkintas biurokratas. Netgi nelabai biurokratas. Biurokratėlis.

Skaudu, bet faktas: Saulius Skvernelis yra didžiausias mano pastarųjų metų politinis nusivylimas.

Kai jo asmeniškai paklausiau, kada ir, svarbiausia, kodėl mirė tas valstybės vyras, kuris pernai lapkričio 14 dienos dar kalbėjo, juokavo ir mąstė it žmogus, ir tas žmogus, kurį dar matėme gruodžio 13 dieną, kai jis pristatė savo Vyriausybės programą, o atsakinėdamas į klausimus demonstravo savirefleksiją ir valstybės ateities apmąstymą, Saulius Skvernelis arogantiškai pamokė, kad būtent tada, gruodžio viduryje, kai tapo premjeru, jis pradėjo elgtis etiškai.

Suprask, būti politiku ir kalbėti savo rinkėjui, dažnai labai privargusių ir nusivylusių vardu, yra neetiška. Nes kam gi nervintis, kai ekonomika auga, sukuriame vis daugiau traktorių (atleiskite, eksporto), gražėja šalies miestai ir miesteliai, o vis dar pasitaikantys trūkumai sėkmingai naikinami.

Lyderiai, ir ypač politikos lyderiai, niekada nekalba it statistikos departamento biurokratai. Jie kalba dvasios kategorijomis. Jie mąsto ir mato plačiau. Jie kalba tais žodžiais, kuriais kalba žmonės gatvėje, ir atsako į tuos klausimus, kurie kirba kiekvieno širdyje. Jie nepasakoja, kas yra, jie pasakoja, kaip ir kur jie veda šalį.

Tai, jog Lietuva vis labiau panašėja į stagnacinę brežnevizmo dvasios apimtą šalį, jokia paslaptis. Blogiau tai, kad vis sunkiau tikėtis, kad Saulius Skvernelis bus tas, kuris laužys įsisenėjusias struktūras ir taip taps lietuvišku gorbačiovu.