Prieš pirmą rinkimų turą garsiai neišreiškiau savo palaikymo niekam. Norėjau, kad rinkimai vyktų sąžiningai, demokratiškai, be įtakos bičiulių apsisprendimui. Jaučiau ir atsakomybę: esu visuotinių, tiesioginių partijos pirmininko rinkimų iniciatorius.

Sąžiningai ir atvirai: didelių skirtumų tarp kandidatų nemačiau. Nei ideologiškai, nei kalbant apie permainų tikslus. Abu teikė pagrįstų vilčių. Skyrėsi tik taktika, kaip tų tikslų siekti.

Prabilti dabar privertė vis aštrėjanti rinkimų kova. Situacija kaista ir kelia nerimą. Kai vyksta lygi kova, kyla didelė pagunda peržengti sąžiningos konkurencijos ribas, priskirti vienas kitam „nuopelnus“, kurių nėra. Ir taip ateityje užkirsti kelią toms permainoms, kurių žūtbūt reikia.

Aš balsuosiu už Mindaugą. Kodėl? Jo pasisakymuose matau daugiau noro veikti komandoje.

Daugiau siekio vienyti, o ne skaldyti ar kapoti galvas mediniais kardeliais dar nepasibaigus rinkimams. Net daugiau politinės išminties, kurios reikia ir reikės labiau, nei revoliucingų ir skambių pareiškimų.

Kur buvo mūsų didžioji problema iki šiol? Mes visi buvome pavieniai lyderiai. Stiprūs ir reikšmingi po vieną. Ir partijos pirmininkas nepajėgė mūsų suvienyti. Kad panaudojęs geriausias mūsų savybes skatintų dirbti išvien, geranoriškai papildant vienas kitą.

Mums reikia pokyčių. Tačiau pokyčiai negali skaldyti partijos. O dabar tokį pavojų matau. Įsivelti į niekam nenaudingus, sekinančius gatvių mūšius be aiškių taisyklių. Tai būtų blogiausia rinkimų pasekmė. Jau dabar kandidatai pradeda beprasmiškai lenktyniauti. Pavyzdžiui, kas pakeis daugiau bičiulių partijos vadovybėje. Vienas nori pakeisti tris ketvirtadalius, kitas priverstas nenusileisti - atnaujinti bent pusę.

Tokie žodžių karai – kelias į niekur. Kaip ir etikečių klijavimas, skirstymas į pažangius ir nepažangius, į teigiamus ir neigiamus... Suprantu, kai tai daro politologai ar politiniai konkurentai, bet ar būtina taip žaisti mums patiems? Nebūtina. Per daug norinčių, kad socialdemokratų laivas užplauktų ant seklumos ar sudužtų į uolas.

Pritariu Mindaugui, kad Seimo Socialdemokratų frakcija, patinka ji ar nepatinka, niekur nedings. Todėl reikia ieškoti bendrų veikimo taškų ir sutarimo. Būtent sutarimo, o kartais ir kompromisų.
Reikia ne revoliucijų, lozungų, o racionalių sprendimų. Grįžti prie vertybių ir keisti vadovavimo būdą. Reikia aiškių taisyklių, elementarios drausmės, be kurios nebus ir efektyvios komunikacijos. Tai procesas, o ne vienos nakties revoliucija. Kartais pakanka pakeisti laivo kapitoną ir įgula pradeda dirbti darniai. Vis dėlto patirtis man leidžia teigti, kad vienas laivo kapitonas, kas juo bebūtų, be darnios komandos nesugebės išsaugoti nei laivo, nei įgulos.

Socialdemokratų laivui teks plaukti per audrą, prieš bangas. Reikia kapitono, kuris sutelktų visą laivo įgulą. Kuris būtų pajėgus ir vadovauti, ir valdyti reformų procesus.

Mindaugai ir Gintautai, labai tikiuosi, kad po rinkimų, nepriklausomai nuo to, kuris laimėsite, jūs paspausite vienas kitam ranką ir dirbsite kaip viena komanda. Nuoširdžiai to linkiu.