Vis dar tyli prezidentė, o kita Lietuvos užsienio politiką formuojanti institucija – Užsienio reikalų ministeriją – apie šį žmogaus teisių kataklizmą pasisakė žinute socialiniame tinkle „Twitter“. Aišku, po to, kai apie tai savo paskyroje angliškai (!) prasitarė Lietuvos gėjų lyga ir prie žinutės „prisegė“ Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Juk svarbu, ką apie „drąsią šalį“, siekiančią 2022 metais būti išrinkta į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybą, galvoja strateginiai partneriai Vakaruose.
URM žinutė tviteryje
Rusijos laikraščio „Novaya gazeta“ žurnalistės Elenos Milashinos, artimos Anos Politkovskajos bendražygės, straipsnis apie Čečėnijos Respublikoje oficialios valdžios jėgos struktūrų vykdomus įtariamai homoseksualių vyrų pogromus pasirodė balandžio 1 d. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, nelegaliai sulaikyta daugiau nei 100 vyrų, bent trys iš jų nukankinti negyvai. Alvis Karimovas, Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo atstovas spaudai, šiuos kaltinimusi pavadino kliedesiais, nes, pasak jo, Čečėnijoje homoseksualių vyrų apskritai nėra. „Negalime sulaikyti ir persekioti žmonių, kurie mūsų Respublikoje paprasčiausiai neegzistuoja,“ – naujienų agentūrai „Interfax“ dėstė Karimovas. Jam pritarė ir satelitiniam Kadyrovo Žmogaus teisių komitetui atstovaujanti Kheda Saratova: „Čečėnijoje bet kuris mūsų tradicijas ir kultūrą gerbiantis žmogus šiuos tipus sumedžiotų net ir be valdžios įsikišimo.“
Jei veržiamės kritikuoti Maskvą dėl susidorojimo su politine opozicija, kodėl homoseksualios orientacijos žmonių „medžioklė“ jau nebėra prioritetinės svarbos klausimas? Svetimo skausmo juk nebūna, tiesa?
Tomas Vytautas Raskevičius
Balandžio 13 dieną britų dienraštis „The Guardian“ publikavo dviejų homoseksualių čečėnų, kuriems iš taip vadinamo Kadyrovo „gėjų koncentracijos lagerio“ pavyko ištrūkti gyviems, liudijimus. Vakarams tapo akivaizdu, kad „Novaya gazeta“ istorija apie Čečėnijoje medžiojamus įtariamai homoseksualius vyrus nebuvo viso labo nevykęs balandžio 1-osios pokštas. Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Europos Tarybos institucijos paragino Rusijos centrinės valdžios struktūras imtis reikalingų žingsnių, siekiant ištirti pasirodžiusius pranešimus apie įtariamai homoseksualių vyrų persekiojimą Čečėnijos Respublikoje. Oficialius pareiškimus šiuo klausimu išplatino JAV Valstybės departamentas, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos. Balandžio 12 d. Londone prie Rusijos ambasados įvyko masinis protestas, kurio metu buvo siekiama atkreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į Čečėnijoje vykstančią žmogaus teisių tragediją.
Boriso Johnsono žinutė tviteryje

Tuo tarpu Lietuvoje šventiškai ramu. Žiniasklaidos priemonėse informacija apie Čečėnijoje įkurtą homoseksualių vyrų „koncentracijos stovyklą“ pasirodė epizodiškai, šia žinute per daug nesusidomėjo ir Lietuvos užsienio politiką formuojančios institucijos. Per keturis šių metų mėnesius Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo internetinėje svetainėje patalpino penkis (!) pareiškimus, t. y. oficialią ministerijos poziciją, tam tikrais su Rusijos Federacijos užsienio ir vidaus politika susijusiais klausimais (pavyzdžiui, „URM pareiškimas dėl taikių demonstrantų sulaikymų Rusijos Federacijoje“). Remiantis šiais pareiškimais, nepasakytum, jog nematome ar nenorime matyti to, kas vyksta geopolitinėje erdvėje į rytus nuo mūsų valstybės sienų. Kita vertus, aktyvi pozicija apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje baigiasi ten, kur prasideda „gėjų klausimai“.

Natūralu, kad valstybės institucijų generuojamą informacinį vakuumą ilgainiui užpildo visuomenėje pasigirstantys balsai. Lietuvių PEN centro nario Marko Zingerio komentaras buvo pirmasis (ir kol kas vienintelis) analitinis straipsnis apie šių dienų Čečėnijos aktualijas informacinėje Lietuvos erdvėje. Tačiau šiuo atveju labai svarbūs akcentai. Poną Zingerį išgąsdino Grozno mečėtėje, dalyvaujant 15 tūkstančių tikinčiųjų ir transliuojant per televiziją, nuskambėję raginimai susidoroti su „Novaya gazeta“ žurnalistais, kurie pirmieji parašė apie Kadyrovo Respublikoje vykstančius įtariamai homosekusalių vyrų pogromus. Visame straipsnyje gėjai, kuriuos radikalūs islamistai sumeta į koncentracijos stovyklą primenančią landynę, ten juos kankina, iš jų tyčiojasi ir galiausiai užmuša, straipsnyje paminėti vieną vienintelį kartą. Kitais žodžiais tariant, susirūpinimą kelia tik tai, kad, dangstydamiesi religiniais lozungais, Kadyrovo islamistai paskelbė atvirą karą bene paskutinei nepriklausomos žiniasklaidos priemonei Rusijoje. O tai, kad žmonės kankinami ir žudomi vien dėl savo seksualinės orientacijos, nuskamba lyg tarp eilučių.
LGL žinutė tviteryje
Kremlius, pono Zingerio žodžiais, gal ir turi problemą su radikaliuoju islamizmu, o oficialusis Vilnius akivaizdžiai serga su savo geopolitine orientacija susijusia šizofrenija. Pagarba ir susirūpinimas žmogaus teisėms nėra ir negali būti selektyvūs. Žodžio ir susirinkimų laisvės pažeidimai Rusijoje nėra labiau keliantys susirūpinimą, nei homoseksualių vyrų kankinimai Čečėnijos lageryje. Jei veržiamės kritikuoti Maskvą dėl susidorojimo su politine opozicija, kodėl homoseksualios orientacijos žmonių „medžioklė“ jau nebėra prioritetinės svarbos klausimas? Svetimo skausmo juk nebūna, tiesa?
Lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų teisės Lietuvai aktualios tik tiek, kiek jos buvo reikalingos integruojantis į Vakarus. Jų dar kartais prisireikia, kai norima pasimaivyti dėl kokių nors svarbių pozicijų tarptautinių organizacijų kontekste. Svarbu, tik kad apie šį tarptautinį maivymąsi nebūtų kalbama šalies viduje, nes tai gali pakenkti ilgamečių ministrų politiniams reitingams. O tai, kad homoseksualius žmones kaimyninėje valstybėje tiesiogine to žodžio prasme medžioja – koks skirtumas!
Tomas Vytautas Raskevičius

Atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas. Jis susijęs su Lietuvos politinio elito homofobija. Lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių asmenų teisės Lietuvai aktualios tik tiek, kiek jos buvo reikalingos integruojantis į Vakarus. Jų dar kartais prisireikia, kai norima pasimaivyti dėl kokių nors svarbių pozicijų tarptautinių organizacijų kontekste. Svarbu, tik kad apie šį tarptautinį maivymąsi nebūtų kalbama šalies viduje, nes tai gali pakenkti ilgamečių ministrų politiniams reitingams. O tai, kad homoseksualius žmones kaimyninėje valstybėje tiesiogine to žodžio prasme medžioja – koks skirtumas! Juk jie vis tiek nesidaugina, bet daugėja.

Š. m. balandžio 23-28 d. vyksiančios Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijos metu bus svarstoma rezoliucija, smerkianti įtariamai homoseksualių vyrų pogromus Čečėnijos Respublikoje. Lietuvai sesijos metu atstovaus buvęs Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, konservatorius ir tradicinių vertybių gynėjas Kęstutis Masiulis, praeityje problemų su alkoholiu turėjęs Egidijus Vareikis ir brolis-politikas Emanuelis Zingeris. Spėkime iš trijų kartų, kurie iš šių keturių mūsų Seimo narių europiniame kontekste turės drąsos viešai pasmerkti įtariamai homoseksualių vyrų žudynes Čečėnijoje? Baikit, nemanau.

27-aisiais nepriklausomos Lietuvos metais homoseksualūs žmonės vis dar išlieka politikos paraštėse. Ne meilė tiek saviems, tiek svetimiems neleis mums būti nei užsienio, nei vidaus politikos lyderiais. Ir man dėl to šiandien yra labai liūdna.