Persivalgymas, kaip ir viskas, kas nesaikinga, katalikų seniai vadinama nuodėme, tačiau jausti didesnę kaltę dėl to, kad švenčiu ragaudamas ne Lietuvoje pirktą maistą, nė neketinu. Juolab vengti pasidalinti su skaitytojais apsipirkimo kaimyninėje šalyje patirtimi.
Tokių priekaištų, kad rašydami apie lietuvių pasistumdymus prie „Biedronkos“ vežimėlių, eiles „Kauflande“ ir svarbiausia, lygindami kainas, žurnalistai elgiasi nepatriotiškai, susilaukiu reguliariai. Bet nė nemanau dėl to teisintis ar juo labiau jausti kaltę. Kaip ir dauguma tų lietuvių, kuriuos sutinku Suvalkų parduotuvėse.
Priminsiu, kad apsipirkimo išvykos į Lenkiją išpopuliarėjo maždaug nuo 2009-2010 m., kai Lietuvoje buvo padidintas PVM, o lenkai gelbėjosi nuo pasaulinės krizės nuvertindami zlotą. Neseniai feisbukas man pakišo po nosimi 6 metų senumo nuotrauką, primenančią, kaip tuomet kroviau į kibiro spalvos „VW Golf IV“ bagažinę Augustavo „Kauflande“ pirktą šuns ėdalą, mineralinį vandenį, sūrius ir vištienos ketvirčius. Paskui buvo laikas, kai apsipirkinėti Lenkijoje apsimokėjo tik pasienio gyventojams, nes kainų skirtumas neatpirkdavo išlaidų kurui.
Bet tuomet įsivedėme eurą. Pasak statistikos, niekas Lietuvoje nepabrango. Pasak prekybos centrų, tiesiog neįtikėtinai atpigo. Tik nesupratingi pirkėjai vis kažko buvo nepatenkinti, ne itin sėkmingai bandė organizuoti prekybos centrų boikotą ir dalijosi socialiniuose tinkluose kalafiorų kainų nuotraukomis.
Kadangi tai vyko prieš Seimo rinkimus, tuometei valdžiai nebuvo labai sunku nurašyti stichišką minios pasipiktinimą sparčiau už algas didėjančiomis maito produktų ir paslaugų kainomis, kaip politinių oponentų rinkimų kampanijos dalį.
Dar niekada apsipirkimo kelionės į Lenkiją nebuvo tapę tokiu masiniu reiškiniu, kaip šiais metais. Ir net labiausiai liaudies nekenčiamo Andriaus Kubiliaus premjeravimo laikais nebuvo taip aiškiai formuluojami šitų išvykų politiniai tikslai – parodyti Lietuvos politikos ir verslo elitui iškeltą vidurinį pirštą.
Net ir visiškai neorganizuota bei menkai informuota vartotojų minia, kurios nariai atkartoja vienas kito elgesį, yra didžiulė galia. Jeigu darbdaviai nenori dalintis pelnu su samdomais darbuotojais, o valstybė nesugeba to dalinimosi paskatinti mokestiniais būdais, tai populiariausiu sprendimu tampa emigracija ten, kur algos didesnės.
Prekybininkų luomas jautėsi esą patys gudriausi dar nuo sovietinių laikų, kai pro užpakalines parduotuvės duris galėjo parsinešti ypatingą paklausą turėjusių prekių – žirnelių, majonezo, tualetinio popieriaus, geresnės kokybės mėsos ir importinių rūbų bei avalynės, anuomet vadintų deficitais. Paskui buvo infliacija, privatizacija ir sparti prekybos tinklų plėtra, keitėsi prekybininkų kartos, bet išliko ta pati nuostata laikyti savo pirkėją apykvailiu padaru, kurį galima mulkinti pačiais primityviausiais būdais.
Kiek kartų jums yra nutikę, kad prie kasos paaiškėjo, jog prekė, kurią manėte esant parduodama su didele nuolaida, kainuoja visai ne tiek? O kiek kartų to nė nepastebėjote? Kiek kartų „Akcija“ reiškė, kad vakar kaina buvo padidinta 2 kartus, o šiandien rėksmingai atpiginta 30 procentų?
Apgauti pirkėją taip, kad jis jaustųsi laimėjęs ir brangiai prisipirktų jam ne itin reikalingų daiktų, dabar tapo tikru mokslu. Dalis pirkėjų net pajunta azartą įsitraukti į tą katės ir pelės žaidimą, atidžiai stebi kainų pokyčius, bet dauguma tiesiog neturi laiko tuo domėtis, tiesiog perka tai, ko jiems reikia ir moka tiek, kiek priskaičiuota. Tačiau per ilgesnį laiką ir jie ima pastebėti, kad tuo metu, kai, pasak oficialios statistikos, niekas nebrango, jų išlaidos maistui gerokai padidėjo.
Esu įsitikinęs, kad masinis apsipirkimas Lenkijoje, kaip ir emigracija, yra pasipiktinusių verslo ir valdžios elito godumu piliečių protesto išraiška. Todėl žiniasklaida elgtųsi nesąžiningai, jeigu tokius reiškinius bandytų nutylėti arba slėpti.
Ar liksiu be darbo, kai „Maxima“ paskelbė, kad nuo šiol „mažas kainas medžios ir Lenkijoje“? Jo tik dar labiau padaugės, nes sąžininga žiniasklaida privalės patikrinti, ar tai nėra tik dar vienas rinkodaros triukas. Padedami savo skaitytojų būtinai patikrinsime ar prekės, kurio bus žymimos etiketėmis „Patikrina Lenkijoje. Mažos kainos garantija“, tikrai bus pigesnės už parduodamas Lenkijos prekybos tinkluose „Biedronka“, „Tesco“, „Lidl“ ir „Kaufland“.
Šeštadienį ekonomistas Gitanas Nausėda feisbuke parašė tai, ką reikėtų cituoti ne tik čia, bet ir mokykliniuose vadovėliuose: „Kol koks nors politikas – sielos masažuotojas nesugalvojo auklėti švenčių proga į Lenkiją apsipirkti skubančių tautiečių, noriu nuraminti: važiuokite ir pirkite, ko tik širdis geidžia, pradedant skalbimo milteliais ir baigiant svogūnų lukštais! Jeigu tik turite ūpo ir laiko. Jūsų pastangos padeda sklandžiau veikti rinkos ekonomikai. Jei ne jūs, „Biedronka“ ir kiti lenkų prekių ženklai liktų stovėti už kordono ir mūsų prekybos centrus jaudintų tiek, kiek žuvį jaudina pieno primilžis. Dabar gi jūs, tarsi kokie konkurencijos sanitarai, savo bagažinėse gabenate Lenkijos rinkos žaidėjus į Lietuvą. Kad ir lengvai sukąstais dantimis, mūsų prekybininkai priversti su tuo skaitytis“.