Buvo užsimota praplauti užsistovėjusį nomenklatūrinį dumblą visų pirma išskaidrinant valdymą. Vienose savivaldybės įmonėse tai padaryti pavyko, tačiau kitose atsirado naujų problemų – kai kur į įmonių valdymą įsijautę naujieji valdybų nariai užsimiršo, kad valdo ne asmeninį turtą. Neseniai UAB „Vilniaus vandenys“ valdyba nusprendė skirti įmonės direktoriui Aidui Ignatavičiui už gerus darbo rezultatus 27,5 tūkstančių eurų premiją. Kai pasipiktinęs premijos neadekvatumu ir jos skyrimo sąlygų neatitikimu galiojančioms teisinėms normoms „Lietuvos Sąrašo“ frakcijos atstovas Liutauras Stoškus bendrovės stebėtojų tarybos posėdyje pasiūlė valdybai šį sprendimą persvarstyti, jo poziciją parėmė tik stebėtojų tarybos pirmininkė Auksė Kontrimienė. Tiek konservatorių, tiek liberalų atstovams premijos dydis nesukėlė abejonių ir dviejų stebėtojų tarybos narių iniciatyva nebuvo palaikyta.
Tad kokių gi ypatingų rezultatų pavyko pasiekti UAB „Vilniaus vandenys“ direktoriui? Bendrovės pardavimo pajamos per 2016 metus padidėjo 0,11 proc. Tai labai kuklus pasiekimas. Nors atleista keli šimtai darbuotojų, 2016 metų darbo užmokesčio sąnaudos padidėjo. Įmonės direktorius tai aiškina restruktūrizacijos sąnaudomis. Atleistiesiems darbuotojams išmokėtos išeitinės kompensacijos, vadovaujantiems darbuotojams padidinti atlyginimai, išplėstas viešųjų ryšių skyrius.
Norėčiau priminti, kad įmonės direktoriui Aidui Ignatavičiui yra paskirtas 5,5 tūkst. eurų atlyginimas. Dar 6000 eurų per metus išmokėta automobilio nuomai. Didžiausias direktoriaus nuopelnas, anot įmonės valdytojų, per metus įmonės uždirbtas 19 mln. 933 tūkst. eurų pelnas. Kaip pavyko pasiekti tokį fantastišką pelningumą? Atidžiau paskaičius finansinę ataskaitą aiškėja, kad didžioji dalis pelno – tai iš UAB „Vilniaus energija“ susigrąžinta 13,2 mln. eurų skola (dalį jos tiesiogiai pervedė Vilniaus savivaldybė), bei prisiteisti 2,3 mln. eurų palūkanų ir delspinigių. Realusis veiklos pelnas yra 5 kartus mažesnis.
Jei jums atrodytų, kad nieko blogo skirti milžiniškas premijas sostinės įmonių vadovams, juos verta motyvuoti, siūlau neužmiršti vienos skaudžios aplinkybės – Vilnius iki šiol skęsta milžiniškose skolose, kurios tebeviršija 300 mln. eurų. Neatsitiktinai tokia premijavimo tvarka pasipiktino ir miesto administracijos vadovė Alma Vaitkunskienė – iš tiesų nėra jokių galimybių visiems gerai dirbantiems savivaldybių įmonių ir įstaigų darbuotojams skirti penkių mėnesių atlygio dydžio paskatinimus.
Neužmirškime, kad tebegalioja 2015 metų gruodžio 4 dienos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo savivaldybės įmonės direktoriams rekomenduojama neskirti atlyginimo, viršijančio 3000 eurų. Šis įsakymas nebuvo nei atšauktas, nei pakeistas.
Nepaisant šių aplinkybių, UAB „Vilniaus vandenys“ valdybai vadovaujantis verslininkas Darius Nedzinskas aiškina, kad šiuo atveju savivaldybė negalinti nurodinėti, jis, esą, vadovaujasi uždarųjų akcinių bendrovių įstatymu.
Už 5 mėnesių darbo užmokesčiui prilygstančią premiją minėtajam direktoriui balsavo ir kitas valdybos narys – Gintaras Mieželis, kuris tuo pat metu eina ir kitos Vilniaus miesto savivaldybės įmonės – UAB „Vilniaus viešasis transportas“ – direktoriaus pareigas, ir kuriam įmonės stebėtojų taryba, deja, jau yra išreiškusi nepasitikėjimą. Šis vadovas miesto tarybos nariams nuolat teikė netikslią, klaidinančią informaciją. Tai didele dalimi lėmė sprendimą pasirinkti tik sostinės autobusų parko atnaujinimo planas, užuot dalį lėšų skyrus ir troleibusų parko atnaujinimui. Stebina ir kitas G. Mieželio sprendimas: prisidengus „komercine paslaptimi“ atsisakyti viešai paskelbti savąjį ir savo pavaduotojų darbo užmokestį, apsiribojant pareigybinių atlyginimų vidurkių paviešinimu. Prieš tapdamas Vilniaus viešojo transporto, G. Mieželis vadovavo AB „Linas Agro Group“ paukštininkystės veiklai. Gal todėl jo požiūris į savivaldybės ar valstybės įmones toks neįprastas.
UAB „Vilniaus vandenys“, o iš dalies ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“, sostinėje valdo monopolinius ūkius, kurie turi garantuotus pinigų srautus. Už jų paslaugas moka gyventojai ir įmonės, o papildomų garantijų ar dotacijų suteikia savivaldybė. Tačiau juk tikrieji šių įmonių savininkai yra vilniečiai, o savivaldybė tik juos atstovauja. Deja, į savivaldos ūkį atėję verslininkai ribas tarp viešojo ir asmeninio intereso supranta kitaip. Tokias jų ydingas nuostatas kartais gali pakeisti tik demokratinis termošokas – griežtas vilniečių protestas prieš savivalę.