Kalbiname istoriką ir diplomatą, kurie savais „kampais“ atskleidžia sudėtingus ir kartu-abipusiai reikalingus išeivijos ir tėvynėje likusios tautos santykius.

1926 metų perversmas buvo… naudingas lietuvių išeivijai

Teigia Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Juozas Skirius, neseniai išleidęs knygą „Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926-1940 metais: suartėjimo kelių paieškos“. Knygoje autorius pasakoja apie Lietuvos ir išeivijos itin komplikuotų santykių raidą, analizuoja Lietuvos valdžios tikslus, priežastis, pastangas bendraujant su to meto išeivija. Ir, pasirodo, po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo, užgrobus valdžią tautininkams…ėmė plėtotis ryšiai su išeivija. Visas 1927-1940 m. laikotarpis liudija: Lietuvos vyriausybė siekė labiau suartėti su išeivija, ir ypač – su gausia JAV lietuvių bendruomene. Mat pirmajame Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje Lietuvos valdžiai iškilo begalės vidaus problemų. Jaunos valstybės padėti komplikavo ir sudėtinga užsienio politika. Nebuvo laiko ir jėgų skirti dėmesio išeivijai.

Lietuvių išeivijai perversmas reiškė demokratijos Lietuvoje sumindymą, diktatūros įvedimą ir ji nusisuko nuo naujosios Lietuvos valdžios. Tad tautininkai, ieškodami finansinės paramos, po 1926 m. pradėjo vykdyti palankią politiką išeivijai. Ir per nepilnus 14 metų padarė tikrai daug.

O tautininkai, būdami opozicijoje, savo spaudoje vis kėlė mintį: neturime užmiršti emigrantų. Mat kai 1920-1922 m. į Lietuvą grįžo apie 20 tūkst. pasiturinčių tautiečių, dalį pinigų jie prarado ne tik dėl to, kad Lietuva dar neturėjo pastovios valiutos, bet ir dėl nesutvarkytos teisinės bazės. Ir dauguma išeivių, nusivylę Lietuva, vėl grįžo į JAV. Kitas smūgis lietuvių išeivijai – 1926 m. perversmas, kuris papiktino didžiąją dalį užsienio lietuvių, nes jie, gyvendami demokratinėje santvarkoje, ypač JAV, neįsivaizdavo ir kitokios Lietuvos. Lietuvių išeivijai perversmas reiškė demokratijos Lietuvoje sumindymą, diktatūros įvedimą ir ji nusisuko nuo naujosios Lietuvos valdžios. Tad tautininkai, ieškodami finansinės paramos, po 1926 m. pradėjo vykdyti palankią politiką išeivijai. Ir per nepilnus 14 metų padarė tikrai daug.

Prieškariu galiojo dviguba pilietybė mūsų išeivijai

Kai po perversmo išeivija puolė griežtai kritikuoti naują Lietuvos valdžią, ši tuo pačiu neatsakė. 1927-1930 m. valdžia pasirinko praktišką poziciją: nesikišo į išeivijos reikalus ir priiminėjo sprendimus, naudingus užsienio lietuviams: leido įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje, 1928 m. Konstitucijoje įteisino lietuviams-Amerikos šalių piliečiams Lietuvos pilietybę (dvigubą pilietybę), pradėjo įstatymais reguliuoti emigraciją iš Lietuvos; vėl į Lietuvą pradeda įsileisti ir kairesnių JAV lietuvių laikraščius.

Juozas Skirius
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Nuo 1929 metų Finansų ministerija JAV lietuvių spaudai sistemingai teikė informaciją apie Lietuvos ūkio padėtį, o 1931 m. Kaune įkuriamas specialus Amerikos lietuvių ekonominio informavimo biuras, supažindinęs į Lietuvą atvykusius išeivius investuoti tėvynėje. Nuo 1931 m. Kaunas iš užsienio lietuvių išpirko Lietuvos laisvės paskolos obligacijas ir pradėjo reguliariai išeivijai mokėti už tai procentus. 1932 m. Kaune įkurta Užsienio lietuviams remti draugija, išlaikoma ir Lietuvos valdžios. Per šią draugiją buvo remiama išeivijos kultūrinė veikla, švietimas (siunčiami vadovėliai, kviečiami tobulintis išeivijos mokytojai, rengiamos išeivių vaikams vasaros stovyklos ir t.t.).

Į rengiamas Lietuvoje tautines šventes (kaip, pvz., Vytauto Didžiojo šventė 1930 m.), į parodas kviečiama prisidėti ir išeivija, siekiama, kad ji gausiai ir aktyviai dalyvautų. Skatinamas ir turizmas į Lietuvą: atvykusius išeivius iškilmingai sutikdavo, lengviau išduodavo užsienio pasus bei vizas (mokestį už jas panaikino), pailgino turistų apsigyvenimo laiką Lietuvoje be registracijos ir t.t. Nuo 1930 m. Lietuvos atstovai JAV bando sutelkti JAV lietuvius biznierius į Amerikos lietuvių ekonominį centrą Niujorke, taip skatinant prekybą tarp Lietuvos ir JAV. Lietuvos valdžios pastangomis 1935 m. sušauktas pirmais Pasaulio lietuvių kongresą Kaune ir aptarti glaudesni ryšiai su išeivija. Taip buvo klojami tvirti Lietuvos ir emigrantų bendradarbiavimo pamatai, tačiau viską sugriovė 1940-ieji…

Neįkainojama to metų emigrantų pagalba – pinigais bei žmonėmis

Mat jau Pirmojo pasaulinio karo metais JAV lietuviai likusius gimtinėje rėmė ne tik finansiškai. JAV lietuviai katalikai, tautininkai ir socialistai įkūrė savo piniginius fondus, į kuriuos buvo renkamos išeivijoje aukos ir jos skiriamos remti ne tik nukentėjusius nuo karo tautiečius Lietuvoje ir Rusijoje, bet ir susikūrusias lietuvių organizacijas ir informacijos biurus Šveicarijoje, Skandinavijoje ir kitur. JAV lietuviai finansavo Lietuvos delegaciją Taikos konferencijoje Paryžiuje 1919-1920 m., pirmąsias Lietuvos atstovybes užsienio šalyse; kiek vėliau – suteikė Lietuvai Laisvės paskolą-beveik 2 mln. dolerių. Žodžiu: labai nuoširdžiai ir nesavanaudiškai išeivija padėjo atgimstančiai Lietuvos valstybei.

O ir eiliniai emigrantai nuolat siuntė savo uždirbtus pinigus į Lietuvą artimiesiems. Taip kasmet per bankus ir paštą būdavo atsiunčiama vidutiniškai iki 30 mln. litų. O tai…apie 10 proc. metinio šalies biudžeto tarpukariu. O kiek dar nelegaliai savo giminaičiams atsiųsdavo laiškuose, kiek atveždavo atvykdami į Lietuvą?! Tad, mano J. Skirius, parama Lietuvai iš užsienio tarpukariu (per 25 metus) galėjo siekti iki 1 milijardo litų to meto pinigais.

Emigrantai nuolat siuntė savo uždirbtus pinigus į Lietuvą artimiesiems. Taip kasmet per bankus ir paštą būdavo atsiunčiama vidutiniškai iki 30 mln. litų. O tai…apie 10 proc. metinio šalies biudžeto tarpukariu.

Be to, besikuriant Lietuvos valstybei, grįžo nemažai puikų išsilavinimą turinčių specialistų. Jie įsijungė į jaunos valstybės kūrimo darbą: dirbo valstybės administracijos struktūrose, švietime, užsiėmė verslais. JAV lietuviai talkininkavo Lietuvos seimų darbe (Julius Kaupas ir Leonardas Šimutis); Užsienio reikalų ministerijos veikloje (advokatas Bronius K.Balutis, inžinierius Tomas Norus-Naruševičius, kunigai Jonas Žilius ir Jonas Dobužis, teisininkai Matas Bagdonas, Petras Daužvardis ir Antanas Šalna, medikas dr. Julius Bielskis, medikas ir kultūrininkas dr. Jonas Šliūpas, Karolis Račkauskas-Vairas, Magdalena Avietėnaitė, dr. Matas Vinikas); kultūros, mokslo ir švietimo srityse (dr. Antanas Rimka, dr. J. Šliūpas, Jonas Šimkus, dr. Kazys Pakštas, dr. Vytautas Andrius Greičiūnas, kunigas dr. Fabijonas Kemėšis, dr. Aleksandras Račkus, vyskupas Pranas Bučys ir kt.); teisės srityje (advokatas Pranas Bračiulis); verslo ir finansų srityse (Petras Karuža, Jonas J.Romanas, Konstantinas Norkus, Pijus Norkus, J. Cunys); kariškis Steponas Darius ir kt.

Investicinė užsienio lietuvių veikla tėvynėje tarpukariu

Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo buvo kuriamos įvairios JAV lietuvių biznio bendrovės; tikslas – padėti Lietuvai atsikurti. Lietuvos vyriausybė tam pritarė ir išeivijos pastangas šioje srityje tik paremdavo. Vien tik 1920-1925 m. Lietuvoje įsikūrė 17 JAV lietuvių organizuotų akcinių bendrovių, kurių pagrindą sudarė 18 mln. auksinų. Tai buvo viena iš sudėtinių ir pakankamai svarbių JAV lietuvių paramos Lietuvai krypčių. O tokių įmonių bei organizacijų būta ir daugiau: Lietuvos atstatymo bendrovė, Amerikos lietuvių prekybos bendrovė, Lietuvos-Amerikos pramonės bendrovės. Aktyviai veikė Romanas Karuža, A.B. Strimaitis, Jonas J. Romanas, Juozas S. Vasiliauskas, Karolis Račkauskas-Vairas, Jonas Šliūpas ir kt.

Tad Lietuvos ūkiui poveikį dar darė išeivių pinigais paremtos JAV lietuvių akcinės bendrovės: „Drobė“, „Rūbas“, „Lietuvių audėjai“, „Lietuvos garlaiviai“, „Lietuvių tekstilės korporacija“, „Baltijos valstybių finansų korporacija“, „Mechanikų ir mašinistų korporacija“, „Lietuvių importo kompanija“ ir kt. Be to, JAV lietuviai sudėjo nemažai dolerių ir į Lietuvos gyventojų įkurtas bendroves, tokias kaip „Nemunas“, „Ringuva“, „Dubysa“, „Lietuvos kredito bankas“, „Lietuvos žemės bankas“, „Gubernija“, „Lietuvos garlaiviai“, M. Yčo ir J. Šliūpo „Eglynas“ ir kitas. Į minėtas įmones bei organizacijas užsienio lietuviai investavo mažiausiai kelis milijonus dolerių. Ir kaip vėliau apgailestavo išeivijos istorikas ir leidinio „Keleivis“ redaktorius S. Michelsonas, visi išeivių pinigai tose bendrovėse 1940 m. žuvo.

JAV lietuvių finansinis patriotizmas nenuėjo veltui: Lietuvoje jų dėka buvo kuriama moderni ekonomika ir plėtojama infrastruktūra.

Be abejo, pripažįsta J. Skirius, to meto išeivijos santykiuose su Lietuva būta visko: kai kuriems verslo organizatoriams trūko kvalifikacijos, būdavo priiminėjami rizikingi sprendimai. Taip pat trūko ir Lietuvos valdžios paramos, o kur dar kai kurių valdininkų ir partnerių Lietuvoje nesąžiningumas. Nepamirškime ir 1928 m. ekonominės krizės JAV, nuskurdinusios nemažai mūsų emigrantų bei sudėtingos Lietuvos piniginės sistemos, ypač konvertuojant dolerius į laikinai kursavusią valiutą iki įvedant litą. Tačiau nežiūrint to, apibendrina istorikas, JAV lietuvių finansinis patriotizmas nenuėjo veltui: Lietuvoje jų dėka buvo kuriama moderni ekonomika ir plėtojama infrastruktūra.

Išeivija padėjo atkurti Lietuvos nepriklausomybę

Gana ilgą laiko tarpą Amerikoje Lietuvos pasiuntiniu dirbusio diplomato, o nūnai Seimo nario Žygimanto Pavilionio nuomone, jeigu ne nuolatinis JAV lietuvių palaikymas, vargu ar būtume atgavę laisvę ar tapę NATO nariais. Pašnekovui dirbant JAV 2010-2015 m. kiekvieną darbo dieną (nekalbant apie savaitgalius, pripildytus lietuviška veikla) bendravo su JAV lietuviais, kurių ten labai daug ir ypač: Kongrese (pvz., senatorius Dickas Durbinas, kongresmenas Johnas Shimkus); tuometinėje Baltųjų rūmų administracijoje (pvz. buvusi lietuvių kilmės prezidento Obamos Europos patarėja Elisabeth Sherwood-Randall); versle (Cynthia Pasky iš Detroito, Angelė Kavak iš Čikagos, Donatas Inda iš Los Angeles); žiniasklaidoje („Bloomberg“, seniausias Lietuvos/Čikagos laikraštis „Draugas“); nekalbant apie kelias dešimtis Garbės konsulų JAV (Krista Bard Filadelfijoje ar Daiva Čekanauskas Los Andžele), lietuviškus fondus (Lietuvių, Tautos, Albino Markevičiaus, Kazickų šeimos), lietuvių bendruomenės lyderiai (Sigita Šimkuvienė iš Niu Heivene, Juozas Polikaitis iš Čikagos). Išeivija mūsų ambasadoriui padėdavo visais svarbiausias klausimais – nuo gynybos iki energetikos, nuo žemės ūkio iki švietimo ar kultūros. Dirbdamas Vašingtone Ž. Pavilionis turėjo labai mažą, bet efektyvią komandą, labai mažą biudžetą, tačiau kiekvieną dieną jausdavo beveik milijono lietuvių JAV moralinę ar kitokią paramą. Todėl bet kokiame diplomatų susitikime Vašingtone mūsų valstybės atstovas jausdavosi priklausantis pirmam ambasadorių dešimtukui, nors konkurencija Vašingtone yra milžiniška.

Žygimantas Pavilionis

Dar nepamirškime, kad Vašingtone Lietuvos diplomatinė atstovybė veikia jau 92 metus – tai mūsų seniausia nepertraukiamai veikianti Lietuvos atstovybė ir atitinkamai antra pagal senumą Vašingtone. Tačiau po 1992 m. rinkimų į valdžią atėję kairieji su daugeliu išeivijos ambasadorių atsisveikino – gražiai ir negražiai. Tik vėliau, jau stojimo į ES ir NATO metu, mūsų išeivija ir vėl buvo prisiminta. Vėliau viskas labai priklausė nuo iš Lietuvos siunčiamų diplomatų asmeninių savybių.

O svarbiausioje pasaulio valstybėje – JAV išeivijos ryšiai, patirtis, kontaktai yra daug gilesni nei atvykusio diplomato, kuris šalyje maksimaliai dirba tik kelis metus. Taip mūsų atstovai sutaupė labai daug laiko bei daug pasiekė, atsiremdami į savo tėvynainius. Be to, tik svetur labai greitai įvertinamas lietuvybės grožis bei prasmę – ką Lietuvoje klaidingai priimame kaip savaiminę duotybę.

Ir nėra tos JAV kompanijos, kurios į Lietuvą nebūtų atvedęs koks nors Amerikos lietuvis ar litvakas, tyliai mums, lietuviams, atvėręs duris į šiuos JAV milžinus, kurie Lietuvoje šiuo metu jau sukūrė beveik 9 tūkst. naujų darbo vietų. Ir tai – tik pradžia.

J. Skiriaus knyga