Be teigimo, kad Kristus prisikėlė, mūsų tikėjimas tuščias (1 Kor 15, 14). Kadangi Kristaus prisikėlimo faktas artimai susijęs su mūsų pačių būsimo prisikėlimo viltimi (1 Kor 15, 12), prisikėlęs Kristus yra ir mūsų vilties pagrindas.
Juk „jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 19). Be tokios vilties nebūtų įmanoma krikščioniškai gyventi.
Tas ryšys tarp tvirtos būsimo gyvenimo vilties ir galimybės atitikti krikščioniškojo gyvenimo reikalavimus aiškiai regimas jau ankstyvojoje Bažnyčioje.
Tada būdavo atmenama, kad apaštalai šlovę pasiekė per kančią, o ir tie, kurie buvo vedami į kankinystę, jėgų sėmėsi iš vilties, jog per mirtį pateks pas Kristų ir ateityje patys prisikels.
Ligi mūsų laikų tos vilties motyvuojami ar ja remdamiesi šventieji rinkdavosi kankinystę ar savo gyvenimą paskirdavo tarnauti Kristui ir broliams bei seserims. Jie teikdavo liudijimą, kuriuo sustiprindavo kitus pas Kristų keliaujančius krikščionis.
Tokia viltis kelia krikščionių širdis į dangiškuosius dalykus, nenugręždama jų nuo šio pasaulio ir atliktinų pareigų, nes naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę.
Tad dabar Kristus ne tik iš tikrųjų prisikėlęs, bet ir yra „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25) bei mūsų prisikėlimo viltis.
Todėl, išpažindami tikėjimą į Jėzų Kristų, „prikeltą trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“, šių dienų, lygiai kaip ir praėjusių laikų, krikščionys Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime priduria: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo.“
Šiame Tikėjimo išpažinime aidi Naujojo Testamento liudijimo atgarsiai: „Prisikels tie, kurie mirė Kristuje“ (1 Tes 4, 16). „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15, 20). Tokia kalbėsena reiškia, kad Kristaus prisikėlimo faktas nėra uždaras, jis aprėpia ir tuos, kurie yra Kristuje.
Kadangi mūsų būsimas prisikėlimas yra Kristaus prisikėlimo išplėtimas žmonių atžvilgiu, nesunku suprasti, kad Viešpaties prisikėlimas yra ir mūsų būsimo prisikėlimo priežastis, nes „kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas“ (1 Kor 15, 21).
Atgimdami per krikštą Bažnyčioje ir Šventojoje Dvasioje, sakramentiškai prisikeliame prisikėlusiame Kristuje (Kol 2, 12). Kristuje esančiųjų prisikėlimas laikytinas slėpinio, prasidėjusio krikštu, kulminacija.
Dėl šios priežastis jis pateikiamas kaip didžiausia bendrystė su Kristumi ir broliais ir kaip aukščiausias vilties objektas: „Visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17; „pasiliksime“ – daugiskaita!).
Todėl galutinis šlovingas prisikėlimas tampa tobuliausia – ir kūniška – bendryste tarp jau prikeltų, tų, kurie yra Kristaus, ir pašlovinto Viešpaties. Iš visa to išplaukia, jog Viešpaties prisikėlimas yra tartum mūsų būsimo šlovingo prisikėlimo vieta ir kad pats mūsų būsimas prisikėlimas aiškintinas kaip bažnytinis įvykis.
Dėl tokio tikėjimo ir mūsų laikų krikščionys, liudijantys mirusiųjų prisikėlimą, pajuokiami kaip Paulius Atėnų aeropage (Apd 17, 32). Dabartinė situacija šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo Origeno († 254) nusakytos jo metu: „Argi prisikėlimo slėpinys dėl to, kad nesuprantamas, nėra nuolatinis netikinčiųjų aptarinėjimo ir pajuokos objektas?“
Tokie puldinėjimai ir pašaipos nepaskatino pirmųjų amžių krikščionių liautis išpažinti tikėjimą prisikėlimu, o ankstyvųjų teologų – šį tikėjimą aiškinti.