Klausantis įvairiausių argumentų, neretai net ir iš pačių aukščiausių valstybės pareigūnų lūpų, atrodo, kad situacija yra tragiška. Ir kalti dėl to - keistis nenorintys teisėjai, kuriems tik ir rūpi, kaip paimti kyšį ar kokioje nors byloje nuspręsti ne taip, kaip būtų teisinga (tiesa, be jokios abejonės, yra tai, kas atrodo tiesa veikiančiai valdžiai).
Tokių pavyzdžių galima pateikti tikrai nemažai, per paskutiniuosius metus vienas ryškiausių - „Garliavos“ istorija, kuri dar ilgai nebus pamiršta. Iš neretai beveik visuotinės politikų isterijos susidaro įspūdis, kad tik „konservatyvūs“ teismai yra pažangių pokyčių stabdis. Ar tikrai situacija yra tokia, kad politinė valdžia nuoširdžiai nori pokyčių, o teismai visaip jų vengia?
Nemažai apie teismų sistemos atvirumą, skaidrumą bei teismų nepriklausomumą savo doktrinoje yra pasisakęs ir LR Konstitucinis Teismas (toliau - KT). Čia norėčiau paminėti 2006 m. gegužės 9 d. šio teismo nutarimą, kuriame tarp kitų, taip pat buvo analizuojamas klausimas, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei jo pirmininko ir skyriaus pirmininkų skyrimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai. Teismas nusprendė, jog ši tvarka Konstitucijai neprieštarauja, nes tiek dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų, tiek dėl šio teismo pirmininko ir skyriaus pirmininkų skyrimo Prezidentui pataria Teisėjų taryba. Tačiau be šios išvados KT pateikė ir gana svarbių doktrininių teiginių, kurie leidžia abejoti vis dar egzistuojančios tvarkos teisingumu ir skaidrumu.
Trumpai tariant, teisėjų statusas Lietuvoje, kaip ir visame normaliame pasaulyje, yra grindžiamas teisėjų vienodo statuso principu, kuri reiškia, kad tinkamai funkcionuoti gali tik nepriklausoma ir išimtinai profesiniu pagrindu formuojama teisminė valdžia, na ir žinoma, tai, kad joks teismo pirmininkas negali būti laikomas teisėjo „viršininku“.
Galiojantis teismų įstatymas, įtvirtindamas teisėjų ir teismų pirmininkų skyrimo tvarką, laikosi nuoseklios konkursinės teisėjų vietų užėmimo tvarkos. Teismų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, siekiantis tapti aukštesnės pakopos teismo teisėju, įrašomas į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą. Kiti šio įstatymo straipsniai numato, kad pretendentai į laisvas teisėjų vietas privalo praeiti atrankos procedūrą, kurią vykdo speciali atrankos komisija, ją sudaro ir visuomenės atstovai. Trumpai tariant, tvarka - gana gera, kadangi yra grindžiama profesinės kvalifikacijos konkurencija.
Bėda ta, kad ši tvarka galioja visai bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų sistemai, išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Šio teismo formavimui galioja speciali ir ypatingai „paprasta“ tvarka. Įstatymo 68 straipsnis neįtvirtina nei atrankos reikalavimo nei būtinybės būti įtrauktam į „teisėjų karjeros registrą“. Ir tikrai, kam tie bereikalingi formalumai, kai problemą galima spręsti žymiai paprasčiau ir greičiau? Įstatymo 73 straipsnio 2 d. numatyta, kad kandidatūras į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Respublikos Prezidentui parenka ir pasiūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Šis siūlymas Respublikos Prezidento nesaisto. Puiki tvarka – Prezidentas su Seimu (parenkant kandidatūrą lemiamas žodis bet kokiu atveju priklauso Prezidentui) paskiria Aukščiausiojo Teismo pirmininką, o po to jau abu šie pareigūnai ir visą teismą suformuoja. Ir kriterijai čia visiškai nesvarbūs. Tikrai skaidri, nekorumpuota ir objektyvi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formavimo tvarka!
Ar tikrai kai Aukščiausiojo Teismo pirmininkas įgauna išimtinę teisę siūlyti Prezidentui pretendento į šio teismo teisėjus kandidatūrą, jis netampa visų žemesnių grandžių teisėjų vadovu? Sutikime – su demokratija čia kažkaip liūdnai atrodo (teisėjas net negali pareikšti noro būti paskirtu į Aukščiausiąjį Teismą, jis turi stengtis būti pastebėtu šio teismo pirmininko), labiau panašu į sovietinį principą - valdžia viską supranta geriau.
Iš esmės, tas pats pasakytina ir apie teismų pirmininkų skyrimo sistemą – visi kandidatai, siekiantys užimti teismų pirmininkų arba jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų pozicijas, privalo praeiti atrankos procedūrą, kitaip tariant, sudalyvauti viešame konkurse, išskyrus Lietuvos Auščiausiojo Teismo pirmininko ir skyriaus pirmininkų skyrimo procedūrą. Teismų įstatymo 79 straipsnis vėl gi įtvirtina paprastą ir aiškią šių pareigūnų skyrimo tvarką – Aukščiausiojo Teismo pirmininką bei skyrių pirmininkus iš paskirtų šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Visai nejuokinga, kai iš esmės tik politikai nusprendžia kas užims svarbias pozicijas Aukščiausiajame Teisme.
Užbėgant už akių galimiems oponentų argumentams, be jokios abejonės reikia pripažinti, kad dėl visų šių paskyrimų Prezidentui privalo patarti Teisėjų taryba. Tačiau taip yra ir visų kitų skiriamų teisėjų bei teismų pirmininkų atžvilgiu. Be to, prie visos pagarbos šiai institucijai tenka konstatuoti, kad ją taip pat sudaro teisėjai, kurių dauguma galvoja apie savo karjerą, o ji iš esmės priklauso nuo Prezidento valios. Tad logiška, kad iš šios savivaldos institucijos nejaučiamas didelis noras atkakliai kovoti dėl teismų nepriklausomumo ir prieštarauti Prezidento valiai. Bet kokiu atveju iki šiol tokios kovos apraiškų beveik nematyti.
Pagaliau atėjo laikas pabandyti atsakyti į svarbiausią klausimą – kodėl Aukščiausiojo Teismo formavimo procedūra yra panaši į privačios įmonės personalo formavimą, kai direktorius susirenka personalą pagal tai kaip jam atrodo geriausia? Nesinorėtų galvoti, kad taip yra todėl, jog Aukščiausiasis Teismas yra paskutinė teisminė instancija, galinti sudėti visus taškus ant „i“ ir todėl svarbu, kad tiek šio teismo pirmininkas, tiek ir teisėjai būtų lojalūs valdžiai, suprastų politines aktualijas ir apskritai būtų „politiškai išprusę“. Nors būtent tokia mintis nuolatos kirba. Gal tai tiesiog neapsižiūrėjimas? Bet kažkodėl man atrodo, kad neapsižiūrėjimo čia mažiausia.
Jokiu būdu neteigiu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformuotas vadovaujantis nurodytomis nuostatomis. Čia dirba daug puikių ir profesionalių teisėjų. Tačiau pavojai yra akivaizdūs.
Akivaizdu, kad Aukščiausiojo Teismo formavimo tvarka turi būti kaip galima greičiau inkorporuota į bendrą teisėjų korpuso formavimo tvarką, kartu pašalinant visas galimas abejones dėl šio teismo formavimo aiškumo ir skaidrumo. Ir tai padaryti yra tikrai daug paprasčiau nei įvesti tarėjus teismuose, optimizuoti apylinkės teismų skaičių iš tikrųjų jų neoptimizuojant ar išspręsti dirbtinio apvaisinimo arba vienalyčių santuokų problemas.