Daugumai Lietuvos žmonių, neabejoju, supranta, kad Lietuvoje gyvena ne vien turtingi žmonės, kuriuos puoselėja liberalai.
Juk realybė yra kitokia: dauguma Lietuvos gyventojų ne tik neturtingi, bet ir nebesuduria galo su galu.
O to padaryti negalėdami – emigruoja. Ir emigracijos nesustabdys jokie partijų susitarimai, ją sustabdyti gali tik ryžtingi pokyčiai ekonominėje- socialinėje terpėje, kurie įtikintų potencialius emigrantus, kad jais rūpinamasi, kad jiems sudaromos geros sąlygos dirbti ir uždirbti, kad yra politinė jėga, kuri yra jų „stogu“.
Ir tos politinės jėgos veiklos rezultatas –tai ryškiai mažėjanti socialinė atskirtis. Ar turime Lietuvoje tokią politinę jėgą –partiją? Pagal apibrėžimą tokiomis partijomis pasaulyje yra, o Lietuvoje turėtų būti, krikščionys –demokratai ir socialdemokratai.
Deja, to nėra. Krikščionys –demokratai išnyko pardavę savo sielas Tėvynės Sąjungai. O Lietuvos socialdemokratai nesugalvojo nieko geresnio, kaip vykdyti ne tradicinę pasaulio socialdemokratams, o neo-liberalią programą, kurios esmė: remkime verslą, o tada nuo verslininkų stalo nubyrės ir samdiniams.
Deja, ši programa nepasitvirtino, nes verslininkas gautą pelną mieliau skiria jachtoms ar kotedžams, bet ne savo pasamdytų darbuotojų reikmėms. Visiškai nesiskaitoma su akivaizdžiu faktu, jog verslininko samdiniai ir sukuria verslininkui tą pelną. Ir taip dar gerokai prieš Seimo rinkimus samdiniai liko be savo politinių atstovų.
Be jų liko ir visi kiti, kurie niekaip negalėjo sudurti galo su galu. Tokie kairiosiomis jėgomis pašaukti būti, bet taip jomis ir netapę politikai buvo rinkėjų žiauriai nubausti, kurie visas savo viltis sudėjo į naujus gelbėtojus- valstiečių partiją, kurios programoje nemažai kairiųjų partijų nuostatų.
Bet valstiečiai –tai dar ne kairioji partija, nes po šia iškaba susirinko mišrių politinių įsitikinimų atstovai.
Todėl kairiosios partijos atsiradimo mūsų padangėje problema išlieka. Natūraliai akys vėl krypsta į LSDP, kuri dabar ir sprendžia klausimą: būti ar nebūti kairiajai partijai. O tai priklausys nuo partijos narių sprendimo formuojant naują partijos vadovybę.
Du potencialūs partijos vadovai siūlo skirtingus LSDP atgaivinimo kelius. Vienam iš jų labiau priimtinas evoliucinis kelias, kuris dar vadintinas „žingsnis po žingsnio“. Kitas kandidatas į partijos pirmininkus tvirtina, kad partijai, norint atgauti prarastą rinkėjų pasitikėjimą, reikia ne žingsnio po žingsnio, o radikalių ir greitų permainų. Nes jau šiandien, o ne rytoj reikalinga partija, kuri būtų kairioji ne žodžiais, o darbais.
Todėl LSDP nariams dabar iškilo atsakingas uždavinys – pasirinkti tokį partijos vadovą, kuris per trumpiausią laiką įrodytų visuomenei, kad LSDP tikrai gina neturtingų ir visų partijų užmirštų žmonių interesus. Ir kad tas naujasis vadovas „nepriskaldytų naujų malkų“. Jei taip įvyks, tai Lietuvoje niekas nebegalės sakyti, kad mes neturime kairiosios partijos.