Algas, pensijas karts nuo karto kilsteli, bet kuo toliau, tuo labiau nuo vidutinio pajamų didėjimo Europoje atsiliekame. Tai sunkiai suprantama, nes Lietuvos ekonomika auga gana greitai ir net artėja prie Europos Sąjungos vidurkio. Net su broliukais latviais ir estais lygintis pajamomis darosi beviltiška. Kai kurių autoritetų teigimu jau esame blogiau už bulgarus ir rumunus, prieš kuriuos lyg ir pirmavome. Vadinasi, jau paskutiniai Europoje.
Todėl žmonės ir bėga. Šeimomis, kiemais, gatvėmis. Ten kuria šeimas ir apie grįžimą bijo net pagalvoti. Prasidėjus „Brexitui“, bus priversti netekti pilietybės, nes Lietuvos valdytojų galvose nesusiveda, kad išvažiavęs lietuvis – taip pat lietuvis. Jų išmąstymuose paragrafai būgnus muša ir ima aiškinti, kad dar vieną milijoną lietuvių praradę, išliksime nacionaline valstybe.
Paskelbė profesionalai šešis prioritetus: 1 – kova su skurdu, pajamų nelygybės mažinimas, parama šeimai, 2 – švietimo sistemos pertvarka, 3 – inovatyvios ekonomikos plėtra, 4 – mokesčių optimizavimas ir šešėlio mažinimas, 5 – viešojo sektoriaus pertvarka ir 6 – Lietuvos saugumo stiprinimas. Ką naujo matome, ko nebuvome girdėję?
Ir staiga, nežinomiems varžteliams pasisukus, visais trimitais prisimintas dar vienas prioritetas – migracija. Politiniai nacionaliniai susitarimai, programos, diskusijos, pokalbiai, interviu patvino tarsi pavasario polaidis. Visi viens kito klausinėja, ką daryti, nors atsakymai aiškūs – algos, pensijos, socialinė, turtinė ir moralinė nelygybė. Jei kardinaliai valdžia tų problemų imtųsi, tikėtina bėgančių srautą pristabdytų. Tačiau laukti grįžtančių į Lietuvą gerokai sunkiau.
Atėjo metas racionaliai prisipažinti, kad daugiau dviejų trečdalių emigrantų į Lietuvą nebegrįš. Ir kodėl turėtų, jei ten uždirba nuo trijų iki dešimties kartų daugiau, jei ten atgauna žmogiškąją savigarbą? Na, nebent kai kurie, užsidirbę ar susikaupę normalią pensiją, gali pasiduoti tėvynės nostalgijai. Antras dalykas – natūralusis prieaugis Lietuvoje minusinis. Tai du pagrindiniai faktoriai, skatinantys iš esmės naujam veiksmui, nes valdžių ir partijų bandymai pasitaisyti, reformuotis, restruktūrizuotis paskęsta dešimtyse ir šimtuose korumpuotų interesų. Tas naujas veiksmas – regeneracija. Tai atsikūrimas, natūralus gamtoje reiškinys, kai atsiauginamos prarastos organizmo dalys. Lietuviškos gyvasties visuomenėje dar yra, dar nevėlu, todėl privalu ją totaliai ir masiškai išnaudoti – kad išliktume.
Dar vienas paskaičiavimas. Jei šeimos, auginančios iki 2 vaikų, pajamos vienam asmeniui mažesnės nei 153 eurai, kiekvienam vaikui iki 2 metukų parama 28 eurai, vaikams nuo 2 iki 18 metų parama po 15 eurų. Tai yra patyčia, vienam vaikui – 15 eurų. O jei šeimoje vienam žmogui grynosios pajamos „net“ 154 eurai, tai ir tų 15 negauna. SAD ministerija, bandydama pridengti tą socialinę grimasą aiškina, kad šitoms „paramoms“ 2016 metais išleista 15 milijonų eurų. Tai reikia skirti 150 ar 300 milijonų, o jei tai didins gimstamumą, ir dar daugiau. Ar kas išdrįs pasakyti, kad tai dideli pinigai?
Palyginimui dar viena probleminė matematika. Globos namuose vaiko išlaikymui skiriama nuo 600 iki 1000 eurų, jei vaikas patenka į šeimyną, suma mažėja iki 300 eurų, o jei priimamas į tikrą šeimą, pinigai mažėja iki 150 eurų. Tai kaip čia dabar mūsų valstybėje pagarba šeimai, kaip pirminei valstybės ląstelei, yra ar visai nėra? Biologinių tėvų šeimoje gyvenantys vaikai verti dešimt kartų mažiau? Galima juodai pajuokauti, kad jaunoms šeimoms verta apsikeisti vaikais, idant išgyventų. Vardan tautos ir valstybės.
Nesuprantami dalykai, kai miestuose trūksta darželių. Privačių – prašau, kiek nori, pilnas internetas kvietimų, tačiau savivaldybės darželių trūkumą derėtų suprasti kaip kenkėjišką valstybei veiką. Taip pat neverta skubėti pardavinėti mokyklas, jų greit reikės dvigubai. Ir aukščiausio lygio ikimokyklinius ir pradinių klasių specialistus pats laikas ruošti.
Emigravusių lietuvių vaikai potencialiai prarandami. Nemokės lietuviškai, nebeliks ir sąsajų su kraštu. Vien Didžiojoje Britanijoje vaikų gimsta jau tūkstančiais. Vadinasi, reikia steigti Lietuvoje aukščiausio lygio gimnazijas, pradines mokyklas, vasaros mokyklas emigrantų vaikams. Žinoma, prieš tai išsiaiškinus, kokie variantai optimaliausi. Tačiau būtina sąlyga, kad jos nemokamos, su nemokamais bendrabučiais (jei reikia), gal ir nemokamu maitinimu. Verta pagalvoti ir apie lengvatas įstojimui į aukštąsias mokyklas.
Dabartinis Seimas privalo rasti savyje stiprybės suvienyti protines jėgas ir paskelbti prioritetinę Lietuvos gyvasties išlaikymo ir regeneravimo strategiją. Šiandien tautos regeneracija prioritetų prioritetas, diskusijoms laiko nebėra. Alkoholio valandos gerai, vaistai degalinėse gerai, gal ir miškininkų reforma gerai, bet tie dalykai nesustabdys nei emigracijos, nei minusinės demografijos. Seimas, kol neprieita kritinė gyvybingumo riba, turi istorinę prievolę paskelbti išlikimo strategiją, kitaip prisidės prie Lietuvos išnykimo.
Jei to nepadarys šis Seimas, darys kitas, bet jau žymiai drastiškiau.