Deja, žuvis genda nuo galvos, ir užsisėdėjimo manija buvo apėmusi visas grandis. Jei jau įkopei į direktoriaus ar pirmininko kėdę – laikykis tvirtai. Tam išeidavo visos jėgos, ir nebelikdavo laiko tiesioginiam darbui. Aukštų pareigų netekimas reiškė, kad tampi niekam neįdomia mušta korta. Būdavo, kad tokie neišlaikę pažeminimo nusižudydavo.
Atrodytų, šiais laikais žmogus laisvas rinktis ir šalį, kurioje jam norisi gyventi, ir sektorių, kuriame jam norisi dirbti: ar privačiai verstis, ar valstybės tarnautoju būti. Privačiai – didesnės galimybės uždirbti, tačiau yra didesnė rizika. Valdiškame darbe viskas labiau apibrėžta, tačiau didesnės garantijos.
Kalbėdamas apie Lietuvą, negali sakyti, kad valdiškame darbe gerovės lubos žemesnės, nes yra tokių valstybės tarnų, kuriems atlyginimais neprilygsta absoliuti dauguma Lietuvos verslininkų. Tik pastarieji rizikuoja rinkoje, o tarnautojas nepaskęs, jei tik įsitaisys partinį plūdurą.
Išlikimo virtuozai
Tada nesvarbu padarytos klaidos, nesvarbu neatitikimas laiko poreikiams. Bendru nutylėjimu galime tempti iki mumifikavimo, bet politiniai žyniai Seime turėtų suvokti, kad dangstydami amžinąjį VRK pirmininką, patys rinkėjų akyse virsta vyriausiąjį rinkimų dirigentą aptarnaujančiu personalu.
Apie dirigentus ir kitus muzikus daug žino Gintautas Kėvišas, kuris tarsi prisiklijavęs prie Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus kėdės. Sunku išplaukti iš saugios valdiškos įlankos su gražiu pavadinimu, kuris yra tarsi papildoma burė vienatinio sūnaus muzikaliam verslui.
Ne kartą prikirptas, bet už rankos nepagautas G. Kėvišas taip įsigyveno valdiškoje įstaigoje, kurios reputacijos nepuošia abejotini direktoriaus veiksmai, kad negirdi aukščiausių šalies pareigūnų choro, raginančio susirinkti savo meškeres. Pasinėręs verslo reikaluose direktorius nebeatsimena, jog choras operose yra lemties balsas.
Teisės aktais pagrindžia savo sugrįžimą į tarnybą buvęs Valstybės tarnybos departamento direktorius socialdemokratas Osvaldas Šarmavičius. Po kadencijos išėjęs pro duris iš direktoriaus posto, tuoj pat grįžo pro susimeistruotą langą pavaduotoju: per savo paties patvirtintų nuostatų konkursą, palaimintas konkurso komisijos pirmininko buvusio socialdemokrato Evaldo Jankevičiaus, dabar dirbančio premjero Sauliaus Skvernelio patarėju.
Štai kur atsiskleidžia tikrasis koalicinės vyriausybės tvirtumas, štai kokios sąvaržėlės laiko vienybėje! Pamatinės reikšmės turi ne vieši pasižodžiavimai tarp valstiečių ir socdemų, o tylios tarpusavio paslaugos. Kalbos – publikai, o kėdės – saviems.
Socialdemokratija – komos būsenoje
Toks sąstingis nesvetimas ir jauniausiai politikų kartai. Į socdemų partijos pirmininkus pretenduojantis Mindaugas Sinkevičius neslepia, jog brangins ir puoselės žilagalvį partijos branduolį. Kada vietų skaičius branduolyje ribotas, pirmenybė teks jo tėvo bendražygiams. Vadinasi, bus kaip buvę.
Pirmo turo rezultatai rodo, kad laimėtojas Gintautas Paluckas gavo tiek balsų, kiek turi palaikymo, o kiti balsai, parėmę nomenklatūrinių tradicijų atstovus, per antrą turą atiteks M. Sinkevičiui, kurį Jonava, kaip „Achemos“ tėvonija, išmokė, kad sprendžia stambusis verslas, o tėvas, kaip buvęs ministras, parodė kelią į visaip naudingas medžiokles, iš kurių galima grįžti sustiprėjus ir su trofėjais.
Ne sąstingis, o tik aktyvesnis partijos narių balsavimas antrame ture gali išvesti socialdemokratiškų pažiūrų G. Palucką į pirmininkus. Dabar Lietuvos politiniame spektre yra atsiradusi niša su ligoniu, kurią turėtų užimti solidi kairioji politinė jėga.
Sąstingis tarp socdemų, pasireiškiantis arba tingėjimu balsuoti, arba permainų baime, paliks partiją užsitęsusioje komoje, kuri virs arba tylia mirtimi žalių valstiečių skrandyje, arba vėluojančia desperatiška partijos reanimacija itin radikaliomis priemonėmis.
Geriau būtų visų šitų sąstingių atsikratyti ramiai, tačiau gyvenime toli gražu ne visada būna taip, kaip geriau.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.