Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.
Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų.
Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: 'Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti'.“
Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ Bet Jėzus tylėjo. (Mt 26, 57–63)
Jėzus moka kalbėti. Jis yra Žodis. Vienintelis Žodis, ištartas nuoširdžiai. Tėvo pasakytas Žodis pasauliui ir vėl laisvai grįžęs pas Tėvą.
Jėzaus žodžiai būtų tik be reikalo eikvoję Dievo dovaną. Panašiai kaip gatvėje išpilti geriamą vandenį arba berti sėklą tarp akmenų ir erškėčių.
Jėzus tylėjo. Bet jo tyla nebuvo Dievo tyla. Jis ir toliau liko meilės, nuolankumo ir švelnumo žodžiu.
Tai galią turintis Žodis. Galia, kuri nugali savimeilę, neapykantą, kuri atmeta kerštą, išlaiko širdyje Tėvo meilę žmonėms net tada, kai, atrodo, visos galybės ją norėtų išplėšti iš jo būties.
Jėzus tyli neprotestuodamas. Jis nepalieka neatsakyto nė vieno klausimo, jeigu klausiama ieškant tiesos. Bet ir tada randasi trumpi, esminiai ir be pykčio ištarti žodžiai.
Tyla Kristaus kančioje yra raktas suprasti Dievo tylai. Biblinio apreiškimo Dievas kalba ir be žodžių. Kaip rodo Kristaus kryžius, Dievas kalba ir savo tyla.
Dievo tyla, visagalio Tėvo tolybės patyrimas, yra Dievo Sūnaus, įsikūnijusio Žodžio, žemiškojo kelio esmingai svarbi atkarpa.
Kabodamas ant kryžiaus, jis dejavo dėl šios tylos jam keliamo skausmo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34; Mt 27, 46).
Klusnus ligi paskutinio atodūsio, Jėzus mirties tamsybėje šaukėsi Tėvo. Jam jis save patikėjo perėjimo iš mirties į amžinąjį gyvenimą akimirką: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).
Ši Jėzaus patirtis būdinga žmogaus būviui: girdėjęs ir pažinęs Dievo žodį, jis turi galynėtis ir su jo tyla. Tai patyrė ne vienas šventasis ir mistikas, tai šiandien neatsiejama ir nuo daugelio tikinčiųjų kelio.
Dievo tyla yra tarsi anksčiau tartų žodžių tąsa. Tomis tamsiomis akimirkomis jis kalba per tylos slėpinį.
Todėl krikščioniškojo Apreiškimo dinamikoje tyla iškyla kaip svarbi Dievo žodžio išraiška. Kryžiaus tyloje kalba iškalbinga Dievo meilė, kuri yra didžiausia dovana.
Po Kristaus mirties žemė tyli, o Didįjį šeštadienį, kai „Dievas užmigo kūne ir pažadino tuos, kurie miegojo nuo amžių“ (Didžiojo šeštadienio Aušrinė), nuskamba meilės žmonijai kupinas Dievo balsas.