Jos neturi kurti ar išgalvoti tariamas grėsmes ir užsiimti raganų medžiokle, taip imituodamos savo aktyvią veiklą ir efektyvią kovą su Lietuvos priešais, o kartu tas grėsmes išnaudojant patenkinti kažkieno asmeninėms ambicijoms ir užsitikrinti sėkmingai profesinei karjerai. Turi nugalėti demokratinės ir teisinės valstybės principai.

Privalome pasimokyti iš senųjų demokratijų, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ar Didžiosios Britanijos, kurios irgi, deja, darė klaidų, pažeisdamos savo piliečių teises kovoje prieš ekstremalų islamo terorizmą, ir jas ne kartą yra pripažinusios.

Tuo tarpu Lietuvos specialiosios tarnybos klysta, kai nepagrįstai naudoja Rusijos kortą, apkaltindamos Lietuvos piliečius, kaip kenkiančius Lietuvos saugumui. Valstybės saugumo departamento (VSD) požiūris – jei LR pilietis turi ryšių su Rusija, jis vos ne automatiškai kenkia Lietuvai ir jos saugumui – sėja baimę Lietuvos visuomenėje ir stiprina gyventojų nesaugumo jausmą.

Ar juo labiau įbauginsime Lietuvos žmones ar net uždrausime jiems bendrauti, tuo mažiau VSD turės darbo? Gyvename XXI amžiuje, jau 27 metai Lietuva nėra nuo pasaulio izoliuota valstybė, ir VSD turi išmokti dirbti šio šimtmečio sąlygomis. Negalime sau leisti, kad Lietuvos žmonės nukentėtų nuo savo valstybės specialiųjų tarnybų, kaip tai vyksta toje pačioje Rusijoje.

Seime kovo pradžioje įsisiūbavo politinis skandalas, kurio epicentre atsidūriau būtent aš, tuometinis Seimo pirmininko pavaduotojas. VSD viešai paskelbė apie neigiamos pažymos dėl darbo su įslaptinta informacija pateikimą LR Seimo pirmininkui, kuria remiantis man, kaip Seimo Pirmininko pavaduotojui, nebuvo suteikta teisė dirbti su slapta valstybės informacija.

Tokia buvo VSD veiksmų – pirmiausia neigiamos pažymos dėl darbo su įslaptinta informacija paviešinimo, kuria remiantis man, kaip LR Seimo pirmininko pavaduotojui, nebuvo suteikta teisė dirbti su slapta valstybės informacija, – istorijos pradžia, kuri itin sparčiai pradėta eskaluoti ir įvairiai interpretuoti viešojoje erdvėje.

Kodėl dar iki tariamai neskaidrios veiklos tyrimo pradžios nusprendžiau ne tik atsistatydinti iš Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigų, suspenduoti narystę socialdemokratų partijoje, bet ir kreiptis į Generalinę prokuratūrą, kad ši pradėtų tyrimą dėl VSD vadovo Dariaus Jauniškio ir išvadą rengusių darbuotojų galimo piktnaudžiavimo?

Todėl, kad politiniai žaidimai rusofobijos korta akivaizdžiai peržengė ne vien sveiko proto, bet ir padorumo bei Lietuvoje galiojančių įstatymų ribas. Deja, kovo 27 dieną mane pasiekė žinia, kad Generalinė prokuratūra pateikto ir aiškiai motyvuoto skundo netirs ir nesiaiškins VSD pareigūnų veiklos. Dėl to lieka vienintelė išeitis, siekiant apginti savo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio teises, – kreiptis į teismą.

Visuomenei norėčiau plačiau paaiškinti VSD paviešintus klaidinančius teiginius ir pateikti konkrečius faktus, leisiančius objektyviai vertinti esamą situaciją.

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad VSD pažymoje nurodyti duomenys apie J. Kostiną, P. Vojeiką, E. Mackevičių, S. Dubininką ir V. Pochomovą yra susiję su šių asmenų gyvenimo būdu, tautybe, visuomenine veikla, komercija, praeities ryšiais, giminių užimamomis pareigomis Rusijoje ir problemomis su teisėtvarka, o ne su konkrečiu jų kenkimu ar siekiu pakenkti Lietuvai. Iš bendravimo su minėtais asmenimis jokios naudos sau nesiekiau ir negavau.

Esu įsitikinęs, kad VSD sprendimas dėl mano patikrinimo buvo priimtas, sąmoningai padarant faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą dėl leidimo dirbti su slapta informacija ir tuo pačiu netinkamai taikant Lietuvos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą.

O VSD sprendimą paskelbus viešai, labai greitai viešojoje erdvėje suponuota nuomonė, kas esu nepatikimas Seimo narys, galimai pažeidžiamas dėl valstybės paslapčių saugumo. Visa tai sukėlė man teisines pasekmes ir padarė man (o taip pat ir mano šeimai bei artimiesiems) didelę moralinę žalą ir pakenkė mano, kaip politiko, reputacijai ir vardui.

Paanalizuokime VSD teiginius detaliau.

1) VSD sprendime nurodytos aplinkybės, dėl kurių ir daromos prielaidos bei nuogąstaujama dėl mano nepatikimumo, nes esu bendravęs su Jevgenijumi Kostinu. „J. Kostinas gimęs Ukrainoje, jo tėvas Aleksandras dirbo KGB padalinyje Lietuvoje,“ – štai tokią informaciją pateikia saugumo pareigūnai.

Tačiau jie pamiršta pridurti, kad J. Kostino tėvas jau senai miręs, tad ir J. Kostinas man negali kelti jokio realaus pavojaus – juk negalima laikytis stalininio principo, kad už (mirusių) tėvų veiksmus atsako vaikai.

2) „1973 m. J. Kostinas baigė Vilniaus universitetą, dirbo rusų literatūros katedroje. 1981–1984 m. dėstytojavo Kuboje, 1990–1992 m. – Indijoje, o vėliau dirbo Vilniaus universitete iki 2006 m. ir vadovavo filologijos katedrai“, – toliau rašoma VSD pažymoje.

Tad ar Jūs bijotumėte bendrauti su tokią darbinę biografiją turinčiu žmogumi vien dėl to, kad jis yra rusų tautybės? Ar toks VSD požiūris nėra diskriminuojantis pagal tautybę? Beje, VSD pažymoje neteigiama, kad jo darbas buvo susijęs su KGB žvalgybine veikla.

3) Lietuvos saugumui įtarimą kelia net tas faktas, kad J. Kostinas palaiko ryšius su Rusijos Federacijos (RF) ambasados Lietuvoje darbuotojais.

VSD sprendime nenurodyta, kad jis per ambasadą bendrauja su RF žvalgyboje dirbančiais asmenimis ar vykdo jų nurodymus, kurie pasireiškia nelojalumu Lietuvai ar siekimu išgauti valstybinę paslaptį.

4) „J. Kostinas turi brolį Aleksejų, kuris gyvena Maskvoje, dirba tarptautinių santykių institute katedros vadovu, tarptautinio arbitražo nariu, „Gazprom“ komercinio arbitražo teisėju, Rusijos arbitražo paramos centro pirmininko pavaduotoju, nuolat dalyvauja verslo schemose“, – pažymi VSD.

Galiu pasakyti tik viena, ir kas turėtų būti aiškiai sveiku protu suvokiama kiekvienam, kad J. Kostino brolio profesinė padėtis, kuri sietina su Tarptautinės privačios ir civilinės teisės problemomis, nekelia nei man, nei Lietuvos Nepriklausomybei jokių problemų.

5) „J. Kostinas 2000 m. įkūrė ir vadovavo Tarptautinei Baltijos akademijai (Baltijos rusų instituto filialui, kurio licencija 2005 m. buvo panaikinta dėl pažeidinėjimų, vengimo teikti informaciją apie vykdomas studijų programas bei klaidingos informacijos teikimą“, – dar viena J.Kostino nuodėmė, įvardijama VSD.

Tarptautinė Baltijos akademija yra Latvijos Respublikos mokymo institutas, ir jo filialas legaliai buvo įsteigtas Lietuvoje. Iš VSD sprendime nurodytų netikslumų (dėl pavadinimo ir licencijos panaikinimo priežasties) akivaizdu, kad VSD turima informacija yra netiksli ir nepilna. Joje nurodyta, kad J. Kostinas įkūrė akademijos filialą.

VSD daugiau net nepasidomėjo švietimo reguliavimu Lietuvoje – teisiškai fizinis asmuo negali įkurti švietimo įstaigos filialo ir jam vadovauti. Tai buvo Latvijos Tarptautinės Baltijos akademijos projektas, o licencija buvo atšaukta tik po to, kai po ilgo Akreditacijos tarnybos reikalavimo nebuvo pateiktos reikalavimus atitinkančios programos.

Jokiu būdu ne nacionalinio klausimo problema čia buvo svarbi. Tai VSD neišsiaiškino tikrosios situacijos, ir būtent dėl tokios savo nekompetencijos VSD J. Kostino veiklą pateikia kaip prieššiką Lietuvai.

Be to, prisiminkime, kad 2000 metais politinė situacija ir santykiai su Rusija buvo kitokie nei dabar. Sąmoningai, norint sureikšminti negatyvų kontekstą, VSD informaciją pateikia tendencingai iš šių dienų sudėtingos ir priešiškos situacijos su Rusija.

Galiausiai, geopolitinė situacija pasaulyje ir šiandien nuolat kinta, švelnėja santykiai tarp JAV ir Rusijos. O Lietuva, kuri laiko JAV savo strategine partnere ir saugumo garantu, realiai neturi kito pasirinkimo, kaip tik atsižvelgti į JAV užsienio politiką, įskaitant ir Rusijos atžvilgiu. Taip pat privalome rasti konstruktyvią, pragmatišką pusiausvyrą tarp, viena vertus, Lietuvos saugumo užtikrinimo ir, kita vertus, Lietuvos ekonominių interesų bei jos piliečių teisių.

6) „J. Kostinas palaiko asmeninius ryšius su Piotru Vojeika. J. Kostinas buvo tapęs „Gazprom“ tarpininkės UAB „Dujotekana“ strateginiu konsultantu“, – tvirtina VSD.

Peržiūrėjau visą informaciją, esančią viešojoje erdvėje ir neradau, kad J. Kostinas būtų dirbęs UAB „Dujotekana“ konsultantu.

7) Kitas teiginys, kad J. Kostinas atstovauja Rusijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ interesams, visiškai neatitinka tikrovės.

Atstovavimas – tai darbas tos korporacijos sistemoje ir jos naudai. Mano žiniomis, J. Kostinas neturi jokios atstovavimo sutarties. Jis nėra atstovas nei pagal įstatymą, nei pagal pavedimą. Jo komercinių interesų protegavimas negali būti automatiškai laikomas priešišku Lietuvos valstybei. Be to, kaip jau minėjau, tuo metu dar nebuvo apibrėžtos tokio pobūdžio grėsmės Lietuvai.

Be to, Rusijos korporacijos „Rosatom“ veiklai nebuvo taikomi Europos Sąjungos (ES) draudimai. Ji nebuvo sąraše tų įmonių, su kuriomis bendravimas ribojamas arba negalimas. Minėta bendrovė dirba Europos Sąjungos valstybėse, ir tai – legali ūkinė veikla.

Todėl akivaizdu, kad VSD pateikiama informacija mano atžvilgiu neatitinka tikrovės, yra iškraipyta ir tiesiog melaginga. Jokio aptarimo apie „Rosatom“ interesus ir strategiją nebuvo. Be jokio slapstymosi, būtent viešoje vietoje, Seimo narių darbo vietoje – Seime, o ne slaptuose bunkeriuose, vyko susitikimas su tuometiniu Seimo pirmininku Vydu Gedvilu.

Mūsų kalbos turinys buvo tik pažintinio pobūdžio. Nebuvo kalbama apie jokią ūkinę veiklą, nes šiais klausimais priimti sprendimus kompetenciją turėjo tik Energetikos ministerija, o ne Seimo atstovai. Tad pokalbio turinys tikrai nesukėlė ir negalėoj sukelti jokio pavojaus Lietuvai.

8) VSD pažymoje taip pat kalbama net apie J.Kostino motinos apgyvendinimo senelių namuose problemas. Taip eiliniai žmogiški šeimos reikalai yra prilyginami valstybės saugumo svarbos klausimams.

Daugiau nei keista, nes su tokiomis ir panašiomis problemomis susiduria daugelis Lietuvos žmonių. Ne visiems pavyksta sėkmingai įveikti įvairius biurokratinius trukdžius, tad žmonės ir kreipiasi pagalbos į Seimo narius. Padėti ar patarti pagalbos prašančiam – tai Seimo nario pareiga, teisė ir nerašyta bendravimo su žmonėmis nuostata, o ne įstatymo pažeidimas.

Išvada akivaizdi. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme yra apibrėžtos asmens patikimo ir lojalumo Lietuvos valstybei sąlygos. Į jokias šias sąlygas J. Kostinas nepatenka. Vadinasi, mano bendravimas su profesoriumi J. Kostinu neturėtų būti priskirtas prie grėsmę valstybei ir mano, kaip politiko, pažeidžiamumui keliančių aplinkybių.

Būtent todėl aš ir kreipiausi į Generalinę prokuratūrą ir prašiau, kad būtų ištirtas neatitikimas tarp faktinių duomenų, t.y. realių faktų, ir VSD išvadų, kurios aiškiai prieštarauja minėtam įstatymui, o tai jau yra aiškus piktnaudžiavimas tarnyba. Nenustebčiau, jei, atlikus tam tikrą tyrimą, paaiškėtų, jog VSD aparate dirba asmuo, atstovaujantis iš tiesų ne Lietuvos interesams.

9) VSD pažymoje analogiška situacija sukuriama ir dėl bendravimo su P. Vojeika. Tačiau šį kartą VSD akcentuoja bendravimą su buvusiu KGB darbuotoju, kuris dirbo Lietuvoje oficialiai veikiančioje UAB „Dujotekana“ viceprezidentu. Būtent jam buvo adresuotas paklausimas dėl paramos Šakių rajono sporto mokyklai suteikimo.

Dėl kelių mano susitikimų su P. Vojeika VSD padarė itin grėsmingą išvadą: „Asmeniniai Seimo nario M. Basčio santykiai su buvusiu KGB darbuotoju, šių santykių pobūdis daro Seimo narį M. Bastį pažeidžiamu ir keltų grėsmę jam patikėtos valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui...“

Geriau įsigilinus į VSD pažymą, paaiškėja, kad nėra surinkta jokių duomenų, leidžiančių P. Vojeiką kaltinti nelojalumu ir priešiškumu Lietuvai. P. Vojeikos bendravimas su šiandieninės Rusijos specialiosiomis tarnybomis nenustatytas, nes priešingu atveju P. Vojeika galėtų būti tiesiog suimtas.

Taigi VSD pateikia ne faktus, ką jiems privalu daryti, o prielaidas ir samprotavimus, tokiu būdu smarkiai iškraipydami faktus. Kyla klausimas: ar tai daroma sąmoningai, ar dėl kompetencijos stokos? Beje, Lietuvos saugumiečiams dar reikėtų priminti, kad žlugus Sovietų Sąjungai, žlugo ir SSSR žvalgybos tarnyba...

10) Pažymoje taip pat nurodyta, kad bendrauju su „Ernestu Mackevičiumi, kuris yra lietuvių kilmės, tačiau gyvena ir dirba žurnalistu Rusijoje, itin lojalus valdančiajam Kremliaus režimui, todėl Seimo nario asmeninių santykių palaikymas su juo galėtų kelti grėsmę jam patikėtos valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui“.

Taip, tai – Rusijos žurnalistas, kuris tiesiog skaito oficialiai parengtus laidų tekstus ar televizijos laidose su Rusijos Prezidentu V. Putinu kaip žurnalistas užduoda žmonių jam pateiktus klausimus. Šiam žurnalistui neuždrausta atvykti į Lietuvą, vadinasi, Lietuvos saugumas nelaiko jo pavojingu mūsų šaliai ir jos piliečiams, taip pat ir Seimo nariams.

Tad akivaizdu, kad VSD išvada apie mano bendravimą su minėtu žurnalistu neatitinka tikrovės ir prieštarauja paties VSD veiksmams. Be to, ir mano bendravimas su šiuo žmogumi buvo tik epizodinis, kaip ir su kitais VSD pažymoje minimais asmenimis.

11) VSD sprendime nurodoma: „Įvertinus Saturno Dubininko galimus ryšius su nusikalstamu pasauliu, jo tarpininkavimą Rusijos ir Baltarusijos verslininkams dėl galimybių įgyvendinti jų interesus strateginiuose Lietuvos ūkio sektoriuose, artimas Seimo nario M. Basčio bendravimas su S. Dubininku kelią grėsmę jam patikėtos valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui“.
Mano žiniomis, S. Dubininkas yra Lietuvos policijos patikrintas, ir jis nepriskiriamas prie tų, kurie bendrauja su nusikaltėliais. Jam išduotas leidimas naudotis asmeniniu ginklu. VSD duomenys apie S. Dubininką yra kaip apkalbų rinkinys, be jokių konkrečių faktų, nes prokuratūros pažymoje nurodyta, kad jam nebuvo iškelta jokia byla ir neatliekamas joks persekiojimas.

12) „Įvertinus V. Pachomovo biografijos faktus (pradėtas ikiteisminis tyrimas) bei Seimo nario M. Basčio požiūrį į V. Pachomovą kaip asmenį, galintį tarpininkauti teisėsaugos struktūrose, V. Pachomovp artimi ryšiai, bendravimas šeimomis, žmona R. Bastienė ir R. Pachomovienės bendras verslas, konsultacijos dėl verslo, bendro verslo idėjos su Azerbaidžiano verslininku ir Seimo nariu M. Basčiu, daro pastarąjį pažeidžiamą ir keltų grėsmę jam patikėtos valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui“, – nurodoma VSD sprendime.

Informacija apie V. Pachomovą man tokia apimtimi tikrai nebuvo žinoma, o ir bendravimas su juo vėlgi buvo tik epizodinis. Apie V. Pachomovo padarytus nusikaltimus man nebuvo žinoma.
Be to, VSD pažymoje nurodyti nusikaltimai, kuriuos buvo galimai padaręs V. Pochomovas, nepriskirtini prie sunkių ar apysunkių nusikaltimų, ir nuosprendis nėra įsiteisėjęs, todėl VSD dėl šio epizodo padarė akivaizdžiai neteisingą išvadą.

Drįstu daryti išvadą, kad VSD įsivėlė į politinius procesus, o VSD vadovas akivaizdžiai turi didelių asmeninių ambicijų įsitvirtinti viešoje erdvėje ir iš piršto laužtomis grėsmėmis Lietuvos valstybės saugumui piliečių teisių sąskaita daryti savp asmeninį profesinę karjerą.

Kalba eina apie tyčinius VSD veiksmus, suklaidinant LR Seimo Pirmininką, pateikiant jam tikrovės neatitinkančią ir įstatymams prieštaraujančią informaciją.

Todėl nusprendžiau nenuleisti rankų, nes kaip Lietuvos Respublikos pilietis tikiu Lietuvos, demokratinės valstybės bei ES ir NATO narės, teisine sistema ir teisingumu. Tikiu, kad Lieutuvos Respublika gali apginti mano, kaip piliečio, ir kitų Lietuvos piliečių teises.

Dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikiau skundą dėl Generalinės prokuratūros atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą VSD pareigūnų atžvilgiu, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui – skundą dėl Seimo Pirmininko neteisėtų veiksmų neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ ir dėl čia minimo VSD sprendimo.

Gindamas savo konsitucines teises, sukuriu precedentą kitiems Lietuvos piliečiams ginti savo teises, jei jie būtų neteisėtai ir neteisingai apkaltinti kenkiantys Lietuvos saugumui ir interesams.
Šiuo metu tebevyksta Seime sudarytų komisijų darbas, viešojoje erdvėje netrūksta vienokių ar kitokių samprotavimų ir vertinimų. Esu įsitikinęs, kad tiek politikai, mano kolegos, tiek mano kraštiečiai, jau ne kartą suteikę man pasitikėjimo mandatą, tiek suklaidinta visuomenė ir žiniasklaida, turėdama kuo daugiau objektyvios informacijos, nesunkiai atskirs „pelus nuo grūdų“, o kiek vėliau bus įvardinti ir šio politinio skandalo užsakovai bei vykdytojai.

Valstybės (ir jos piliečių!) saugumas – tai Lietuvos Respublikos prioritetas. Nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją privalome saugoti ir puoselėti. Žmonės, kurie dirba saugumo sistemoje, neabejotinai nusipelno pagarbos, tačiau jie privalo būti sąžiningi ir kompetentingi.

Šiame savo tekste norėjau paliesti tas negeroves, kurios dar pasitaiko tokių institucijų darbe, gali griauti žmonių gyvenimus bei kurti nesantaiką ir pasitikėjimą. Tačiau mūsų visų tikslas turėtų būti darna, supratimas ir teisingumas.