Kartu tai situacija, kurioje atsiskleidžia, kad Lietuva neturi nei tikros švietimo, nei tikros užsienio politikos. Tai rimtas, sakytume, egzistencinis pavojaus signalas mums.
Kodėl? Faktinis pasikėsinimas į akademinę laisvę, vertybę, kuri buvo pripažįstama nuo pat Viduramžių, reiškia puolimą prieš Europą ir jos tapatybę. Be to, šiame epizode yra ciniškai įgyvendinamas galios monopolis susidorojant su visais, kurie netarnauja esamam režimui. Tokiu būdu yra paminami pamatiniai demokratiniai principai. Ir iš šių abiejų faktų plaukia paprasta išvada, kad Vengrija nebesilaiko sutarto ir teisėto žaidimo taisyklių, pagal kurias gyvena Europos Sąjungos narės. Juo labiau, kad esama pagrindo manyti, kad Orbanas žaidžia bendrą žaidimą su Putinu: ne vien energetikoje ar užsienio politikoje, bet dabar ir persekiojant akademikus ir intelektualus.
Jeigu Lietuva turėtų ambicijos būti regiono lydere, Vakarų forpostu ties Rusija, Baltijos tigre ar drąsia šalimi, tai ištiestų pagalbos ranką CEU. Buvimas svarbiais veikėjais reikalauja turėti savo tikslus, principus ir vertybes, vardan kurių veikiame, kurias giname. Ir šioje situacijoje tūrėtų būti akivaizdu, kad kova vyksta būtent už tai, už ką Lietuva tarsi turėtų grumtis visur ir visada.
Kur yra mūsų Vyriausybės pozicija? Kodėl tyli Užsienio reikalų ministerija, Seimas, prezidentūra? Dabartinis Lietuvos politinių lyderių abejingumas ženklina mūsų politinės valios stoką, užsienio politikos tikslų ir principų neturėjimą, bei nenorą dalyvauti ES gyvenime. Galima suprasti dalį valdančiųjų ar opozicijos, kuriems Orbanas buvo ir yra nesvetimas. Bet senų diplomatijos vilkų URM‘e tylėjimas rodo, kad esame visiškoje bejėgystėje.
Vengrijos krizė yra įgauna pagreitį ir reikalauja skubios mūsų reakcijos. Jei prieš savaitę turėjome mąstyti, kaip užkirsti kelią Orbano susidorojimui su CEU, tai šiandien tenka galvoti, ką turėtume daryti blogiausiu atveju – jei išties po metų CEU tektų užsidaryti. Tektų užduoti klausimą, ar po tokio veiksmo Vengrija vis dar priklauso ES šeimai. Kiek tai liečia CEU, vienas, nors ir ne vienintelis atsakymas, yra padėti sudaryti sąlygas CEU funkcionuoti kurioje nors artimoje Vengrijos kaimynėje. Kitas – pakviesti universitetą į Lietuvą.
Tam reiktų pajungti visus reikalingus politinius ir administracinius resursus. Toks veiksmas ne tik parodytų lyderystę, gerą valią ir europietišką mąstymą, tačiau suteiktų Lietuvos kultūrai ir aukštajam mokslui labai stiprų impulsą (tiek intelektualinį, tiek finansinį). Galų gale tai būtų svarbu ir visai Vidurio bei Rytų Europai (ypač jeigu teisingos kalbos, kad už CEU išvarymo iš Vengrijos stovi Putinas).
Žinoma, tai reikalautų nemenkų pastangų ir savo indėlio į Universiteto atsikvietimą, įkurdinimą, sąlygų sudarymą ir įtraukimą į Lietuvišką erdvę. Bet akivaizdu, jog šiuo metu paprasčiausiai nėra politinės ar kokios nors kitos lyderystės, kuri tai norėtų ir pajėgtų atlikti. Nėra ambicijos ir valios užsienio ir švietimo politikoje. Užuot kalbėjus apie esminius pokyčius aukštajame moksle, teturime dreifavimą ir visokių niekų tauškimą apie LEU ir VDU jungimą Seime ir viešojoje erdvėje. Visų pirma reikia vizijos, valios ir ryžto.
Jeigu norėtume, šansas būtų. Bet nenorime, nežiūrime anapus savo tvoros, apie tokius dalykus nekalbame ir apie tai nesvajojame. Kalbame, kad esame regiono lyderiai, svarbūs veikėjai ir įvairių iniciatyvų partneriai bei palaikytojai, tačiau elementariai nežinome ir nesirūpiname suprasti kaip gyvena mūsų kaimynai. Negalime būti regiono ar apskritai bet kokiais lyderiais, jeigu mąstome tik apie save. Dalis politikų ir valdininkų į pensiją mentališkai tikrai ir išėjo po įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą (reta iniciatyvos ir prablaivėjimo akimirka – parama ir palaikymas Ukrainai).
Patys nepamatėme kaip orbaniškos Vengrijos gėda per pastaruosius keletą metų įtraukė ir dalį mūsų dešiniųjų politikų. Flirtas su Vengrijos radikalais buvo įvilktas į romantinius pasakojimus, apie sukilimą prieš Briuselio ir neoliberalų diktatą. Tačiau paaiškėjo, kad tai yra maištas prieš laisvę ir teisę, o tuo pačiu kova už putiniškas „vertybes“ ir pseudodemokratinius kliedesius. Dabar yra gera proga ištaisyti šias klaidas.