Pirmiausia krenta į akis pasakojimo atmitinimas. Suradus akto originalą (apie jo tikrumą dar pakalbėsime), nepriklausomybės atstatymo pasakojimas neteko mitinės romantikos. Staiga tai padarė galą vylingam įsitikinimui, kad aktas, kaip ir pati nepriklausomybė, slypi kažkur apleistuose rūmuose su vaiduokliais, slibinų saugomuose bokštuose, šventų ąžuolų giraitėse ar bent jau patriarchų sodybų užkrosniuose. Ar mums neapmaudu dėl to, kad akto suradimui nebereikės rengti garsių ekspedicijų, kurias visai šaliai transliuotų televizija? Ar mums neskaudu dėl to, kad šiam reikalui nebegalėsime metų metus ieškoti rėmėjų ir prodiuserių? Vietoj to kažkoks mažas žmogelis autobusu nubilda į Berlyną ir per dvi dienas atsiunčia žinią: aktas visiškai neromantiškai dulka Vokietijos diplomatiniame archyve.

Neatsitiktinai L. Mažylis vadinamas „nežinomu“ ir „nekompetentingu“. Maža to, jis esąs „tipas“ ar net „vairuotojas“. Vis dėlto reikia būti beveik nežinomu ir pakankamai nekompetentingu, t. y. mažylio tipu, kad padarytum stulbinamą atradimą ir atvairuotum visą istorikų bendruomenę ten, kur ji nesapnavo atsidurti. Kompetencija dažnai suprantama kaip priklausomybė tam tikrai mokslo mokyklai, į kurią įšventinama apsigynus vienos ar kitos krypties disertaciją. Šis įšventinimas – ne tik jaunuolio žinių ir gebėjimų pripažinimas, bet ir prizas už jo paklusnumą mokslinei mokyklai ir joje plėtojamiems pasakojimams (mitams). Taip mokslo mažylis, apsigynęs kurios nors mokslo krypties ar šakos (šiuo atveju archyvotyrininko) disertaciją, tampa gerokai didesniu, nors kelias į mokslo olimpą dar kupinas niuksų iš didžiųjų ir jų keiksnojimų dėl kiekvieno nukrypimo nuo mokyklos dogmos. Štai kodėl didžiausi mokslo atradimai padaromi arba jaunuolių, arba pašaliečių, t. y. mažylių, nesukaustytų mokyklos dogmų. Tai – mokslo revoliucionierių, keitusių mokslinį mąstymą ir matymą, pradedant N. Koperniku ir baigiant A. Einsteinu, lemtis.
Didžiausi mokslo atradimai padaromi arba jaunuolių, arba pašaliečių, t. y. mažylių, nesukaustytų mokyklos dogmų. Tai – mokslo revoliucionierių, keitusių mokslinį mąstymą ir matymą, pradedant N. Koperniku ir baigiant A. Einsteinu, lemtis. Lietuvoje tokių mažylių tipai – istorikas Edvardas Gudavičius ir filosofas Arvydas Šliogeris, „atvairavę“ iš kitų mokslų.
Tomas Kačerauskas

Lietuvoje tokių mažylių tipai – istorikas Edvardas Gudavičius ir filosofas Arvydas Šliogeris, „atvairavę“ iš kitų mokslų. Vis dėlto artimiausias mūsų temai pavyzdys – garsiausias visų laikų archeologas Heinrichas Schliemannas, 1870 m. atradęs Troją (vėliau – Mikėnų lobius). H. Schliemannas nebuvo baigęs jokių archeologijos mokslų, o turtą, kurį vėliau „švaistė“ archeologijai, susikrovė būdamas pirkliu įvairiose šalyse, įskaitant Rusiją. Beje, pirmiausia, atidaręs kontorą svetimoje šalyje, jis išmokdavo tos šalies kalbą. Vėliau gaudavo tos šalies pilietybę ir galiausiai susirasdavo vietinę žmoną (iš pradžių rusę, paskui graikę).

Liudas Mažylis
Vėliau ši „komunikacija“ jam padėjo siekti savo tikslų labiau nei archeologijos mokslo žinios. H. Schliemanną į jo sensacingus atradimus vedė ne archeologijos dogmos, o Homeras, t. y. mitinis tipas. Iš garsiausių to meto Vokietijos archeologų (kaip antai iš Ernsto Curtiuso) jis susilaukdavo vien kritikos ir paniekos dėl nekompetencijos. Tiesa, vėliau jau jis tapo viso archeologijos mokslo „vairuotojas“. Pirmiausia tai pasakytina apie jo lauko tyrimus, kurie buvo to meto revoliucija ir laužė kabinetinio mokslo dogmas. Lauko tyrimams jį viliojo ne tik pirklio patirtis, bet siekis grįžti į vaikystę, kai jam, šešiamečiui mažyliui, tėvas skaitė knygą apie pasaulio istoriją.
Panašu, kad L. Mažylį į H. Schliemanno Vokietiją atviliojo ne Lietuvos istorikų įsitikinimai (nors mintys apie Vokietijos archyvus ir sklandė istorikų ore), o jo giminės (t. y. mažoji) istorija ir kolekcininko aistra. Kaip ir dera mažyliams, jis viską darė tyliai. Tai – dar vienas bruožas, kurio skiriasi mažylių ir didžiulių vykdomi tyrimai. Matyt, jo atradimo kritikai turėjo omeny būtent tai minėdami žurnalus „Kultūros barai“ ir „Naujasis židinys“, kuriuose nėra L. Mažylio tekstų. Juk šie puikūs kultūros žurnalai nėra mokslo tyrimų, pirmiausia tai – kultūros įvykių ir tyrimų viešinimo forumai. Kitaip tariant, jei didžiuliai ką nors daro, tai pirmiausia kuo plačiau apsiskelbę ir laimėję „grantus“. Beje, lotyniškos kilmės žodis „grantas“ sietinas su apdovanojimu, kuriuo valdžia pamalonina vargetas mokslininkus, o didžiuliai – mažylius, už tai reikalaudami atsidavimo, paklusnumo ir pasitikėjimo (credere – tikėti, pasitikėti).
Krenta į akis dar vienas L. Mažylio ir H. Schliemanno panašumas. Kai pastarasis atrado Mikėnų lobį, telegramoje Graikijos karaliui rašė, kad jis jų ieškojo ne dėl atlygio, o dėl mokslo ir dėl to, kad išgarsintų Graikijos muziejus.
Tomas Kačerauskas

Bene didžiausia Lietuvos istorikų dogma yra ta, kad Nepriklausomybės akto originalas – spausdintas. Antra dogma – tai nelyginant pavienė skrajutė, kurios niekas niekada negalėjo (ar neturėjo teisės) įrišti į knygą. Kitaip tariant, vyravo įsitikinimas, jog Aktas toks reikšmingas dokumentas, kad jis gali būti tik vienas – jokiu būdu nesusegtas drauge su kitais „menkesniais“ popieriais, kurių mažumo jis negalėtų ištverti. Jau minėta dar viena dogma, kad Akto reikėtų ieškoti už „kalno mūrų“, bet ne valstybiniame kitos šalies archyve. Panašu, kad visa tai labai trukdė ieškant Akto: rašytinis tekstas tiesiog buvo pražiūrimas nelyginant Troja kabinetinių archeologų panosėje.

Čia kyla platesnis klausimas: kas yra tikra, o kas – ne? Paprasčiausias kriterijus, kurį mini pats L. Mažylis ir Raimundas Lopata – pirmumas. Kuris pirmesnis – ranka rašytas ar spausdintas? Kuri Troja originali: antikinė, bronzos ar akmens amžiaus? Tačiau kyla ne tik ši komplikacija. Kitas aspektas yra tas, kad šiais kompiuterių laikais ranka rašytas tekstas – jau nebesuvokiama prabanga, protu neaprėpiamas „originalų originalas“ (R. Lopata). Internete laisvai cirkuliuojant tekstams šiais laikais, visiškai nebeaišku, kas pirmas, kas originalus ir kas apskritai autorius. Kitas tikrumo kriterijus – klaidos. Padirbiniai nepakenčia jokių klaidų, braukymų ir nelygumų. Padirbiniai visada tobuli, originalai – ne. Originalai išreiškia abejones ir minties kaitą. Jei keturios Evangelijos būtų padirbiniai, jos būtų identiškos. Nevienodumai ir net prieštaringumai jose kaip tik rodo jų originalumą.

Jei prisiminsime 1918 m. Lietuvą, ji taip pat buvo mažylė be sienų, be kariuomenės ir be pinigų. Aktas padėjo nustatyti sienas, įsteigti kariuomenę ir padengti pinigus, t. y. šaliai išaugti ir sustiprėti. Įsivaizduokime situaciją: 1990 m. Lietuva neatgauna laisvės, o 1918 m. neįtvirtina nepriklausomybės. Tuomet apskritai nekalbėtume apie originalų Aktą, vietoj to nebent apie aktą – vieną iš daugelio aktelių, kurių idėja liko neįgyvendinta. Galbūt jo reikšmė iškiltų kita proga, bet tikrumo (originalumo) kategorija neoperuotume. Panaši niekada neįgyvendintos Gegužės 3-iosios konstitucijos padėtis. Nepriklausomybė turi būti nuolat įgyvendinama, o ne slepiama vaiduoklių bokštuose ar už „kalno mūrų“.

Krenta į akis dar vienas L. Mažylio ir H. Schliemanno panašumas. Kai pastarasis atrado Mikėnų lobį, telegramoje Graikijos karaliui rašė, kad jis jų ieškojo ne dėl atlygio, o dėl mokslo ir dėl to, kad išgarsintų Graikijos muziejus. Panašiai L. Mažylis nenori būti siejamas su pažadėta premija. Ar mokslinė nuostata nėra ta mažylių nuostata, kuri mokslininkus daro laimingus nepaisant pralaimėtų „grantų“?