Dabar tai tenka daryti kasdien, peržvelgiant šimtus kartų padidėjusį naujienų srautą, apnuodytą netikrų žinių ir primityviai sukonstruotos propagandos, melą sulipdančios su tiesa ir atkakliai bandančios iškreipti mūsų pasaulio vaizdą.
„Fake news“ pradininke pavadinčiau XX a. pabaigos pramoginę popierinę žiniasklaidą, siekusią šokiruoti patiklius skaitytojus rėksmingomis antraštėmis, nepatikimų žinių perspausdinimu iš dar nepatikimesnių šaltinių, nuogybėmis, smurto vaizdais ir gandais apie pasaulio ir vietos įžymybes. Prisimenu tą smalsumo ir gėdos jausmo mišinį, patirtą kai pirmą kartą autobusų stotyje varčiau iš murzino nepilnamečio laikraščių pardavėjo įsigytą „Europą“. O gal „Dvidešimt kapeikų“, „Pro rakto skylutę“ ar „Vakaro skaitinius“.
Autobuso reikėjo laukti dar 15 minučių, o gal ir visą pusvalandį, todėl išsiskleidžiau laikraštį ir pradėjau skaityti žinutę apie pastojusią nuo ateivių iš kosmoso Amerikos fermerio žmoną. Pakėliau akis ir pamačiau, kaip gėlėta skara galvą apsirišusi smetoniška senutė bando dangstyti akis ir kažką šnabžda į ausį kokių penkerių metų berniukui. Perlenkiau laikraštį ir pamačiau, kad į jų pusę buvau atsukęs didžiulę viršelio nuotrauką, vaizduojančią grupinę nuogų diržais, rimbais ir antrankiais pasipuošusių žmonių miegamojo sceną.
Tuomet buvo paprasta suprasti, kad tokiuose leidiniuose pateikiamose naujienose nėra jokios prasmės ieškoti patikimų žinių, o pagrindiniai mūsų šalies dienraščiai, nors ir valdomi savų interesų turinčių žiniasklaidos grupių, rašo tai, ką su išlygomis galima vadinti tiesa. Su vis didesnėmis išlygomis, nes leidėjų siekiai savo įtaką skaitytojams paversti politine galia ir ja prekiauti pamažu tirpdė skaitytojų pasitikėjimą.
XXI amžius viską pakeitė iš esmės – suliesėję popieriniai dienraščiai tapo nišiniu produktu, o išaugę naujienų portalai atnešė tai, kas anksčiau lietuviškai žiniasklaidai atrodė nepasiekiama – objektyvios ir patikimos europietiškos žurnalistikos, atskirtos nuo politinių įtakų ir rinkodaros, suklestėjimą. Interneto suteiktos galimybės pranešti žinią greitai, o vėliau ją papildyti ir, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, taisyti, skaitytojų įtraukimas į turinio kūrimą ir bendravimas su jais socialiniuose tinkluose sukūrė sąlygas, kuriose žurnalistai tiesiog negali meluoti nesugriaudami savo reputacijos.
Būtent šis žodis taps svarbiausiu artimiausiu metu. Skaitytojai rinksis ne laikraščius, televizijos kanalus ir naujienų portalus, o autorius, kurių patikimumu neabejoja. Socialinių tinklų veikimo modelis, kai jūs renkatės ką sekti ir tokių pasirinkimų visuma formuoja vaizdą, kuriuo jums atsiskleidžia pasaulis, jau šiandien yra tapęs dominuojančiu. Feisbukas nenužudė žiniasklaidos, bet praplėtė jos veikimo galimybes ir gerokai kilstelėjo jos turinio patikimumo reikalavimus, nes bet kuri nepatikrinta žinia socialiniuose tinkluose kaip mat gali būti demaskuota.
„Oxford Dictionaries“ 2016 metų žodžiu išrinko terminą „posttiesa“ (angl. „post-truth“), kuris apibūdina situaciją, kai objektyvūs faktai tampa mažiau svarbūs formuojant viešąją nuomonę, negu kreipimasis į emocijas ir asmeninius įsitikinimus. Tačiau Skandinavijos žiniasklaidos ir naujienų portalo DELFI iniciatyva nemeluoti net Melagių dieną suteikia vilties, kad persisotinę posttiesos laikotarpio abejotinų žinių jovalu žmonės pradeda ilgėtis patikimumo ir atsakomybės už viešumon paleistus pranešimus.
Ateina metas, kai didžiausia vertybe tampa skaitytojų pasitikėjimą pelnę asmenybės, autoriai, kurie brangina savo reputaciją. Dėl jų, o ne dėl transliavimo dažnių, išskirtinių teisių pakalbinti kliedinčią įžymybę arba publikuoti popžvaigždžių vestuvių nuotraukas šiandien labiausiai varžosi žiniasklaidos priemonės. Ir varžosi ne tiek siūlomu atlygiu už parengtas žinias ir nuomones, bet pirmiausiai galimybe pasiekti plačiausią skaitytojų auditoriją ir būti publikuojamam greta kitų patikimų, žinomų ir garsių asmenybių.
Netikrų naujienų antplūdis nužudė Melagių dieną. Išmokę atskirti tiesą nuo melo ir propagandos, vertus pasitikėjimo autorius nuo vienadienių pokštininkų ir klikų medžiotojų, mes jos tikrai nepasiilgsime, kaip nepasiilgstame ordinais pasipuošusios sovietmečio spaudos, pirmųjų nepriklausomos Lietuvos metų bulvarinių skaitalų ir nesantaikos kurstymo pirmųjų dienraščio puslapių piešiniuose. Nes juk parašyta yra: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“ (Jn 8:32).