S. Jurkevičius. Trys pagrindinės Lietuvos švietimo sistemos problemos

Šiandieniniame Lietuvos švietime būtų galima išskirti tris pagrindines problemas, kurios išreiškia visos sistemos būklę. Pirmoji problema, kuri vis labiau tampa grėsminga šalies ateičiai, yra blogėjanti mokymo(si) kokybė.

Antroji – tai naujos kartos mokytojų trūkumas, sistemingai prastėjanti dirbančių mokytojų kvalifikacija ir absurdiška pedagogų darbo apmokėjimo tvarka. Trečioji problema yra permanentinės ir savitikslės reformos švietimo sistemoje, kurios daugiau painioja negu sprendžia realius klausimus. Be abejonės, pirmosios dvi problemos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir turėtų būti sprendžiamos kompleksiškai. Trečioji yra sisteminė ir turėtų būti greičiausiai pristabdyta iki aiškaus plano ir siekių suformulavimo.

Pradėdami kalbėti apie mokymo kokybę, pirmiausiai turėtume aiškiai įsisąmoninti, kad be kvalifikuotų mokytojų ir tinkamai sutvarkyto apmokėjimo už jų darbą, pasiekti kokybiškesnės kaitos visame ugdymo procese yra iš esmės neįmanoma. Kalbant apie mokytojų dalykinę kvalifikaciją, reikėtų pasakyti, kad šiandien Lietuvoje nėra institucijos, kuri galėtų ne tik vertinti esamą mokytojų pasiruošimą, bet ir kvalifikuotai rengti ugdymo programas. Aukštosios mokyklos nebeužtikrina tinkamo naujos kartos mokytojų parengimo dėl žemų priėmimo reikalavimų ir ydingos krepšelių sistemos.

Taigi vyresnės kartos mokytojai neturi realių galimybių kelti savo dalykinę kvalifikaciją, o jaunoji karta ateina į mokyklas tinkamai nepasiruošusi dirbti. Siekiant užglaistyti esamą situaciją, yra paprastinamos mokymo programos, diagnostiniai ir standartizuoti testai bei egzaminai. Be to, švietimo aplinkoje nuolat kuriamas imitacinis reformų įvaizdis, kuris realiai nesprendžia jokių problemų, o tik nukreipią dėmesį ir sukuria iliuzinį vaizdą apie galimus pozityvius pasikeitimus. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos mokinių pasiekimai, lyginant su kitomis šalims, akivaizdžiai rodo prasto mokymo(si) rezultatą. Jeigu artimiausioje ateityje nebus įvesta sisteminga mokytojų dalykinė patikra, o į aukštąsias mokyklas priimsime abiturientus, kurie geriausiu atveju galėtų tęsti mokymąsi profesinėse mokyklose, atsidursime dar sudėtingesnėje situacijoje.

Be kvalifikuotų mokytojų ir tinkamai sutvarkyto apmokėjimo už jų darbą, pasiekti kokybiškesnės kaitos visame ugdymo procese yra iš esmės neįmanoma.

Saulius Jurkevičius

Kita skausminga problema yra mokytojų darbo apmokėjimo tvarka, kuri daugiau primena skaičiavimo ekvilibristiką, neturinčią nieko bendro su racionaliu procesu. Tokia tvarka apskritai iškreipia suvokimą apie mokytojo darbo tikrąją paskirtį ir tikslus. Tai akivaizdžiai liudija visuotinis mokytojų nepasitenkinimas dėl valstybės neva nesumokėtų pinigų už įvairius papildomus darbus. Skaičiuoti darbo užmokestį, išskiriant atskirai veiklas už mokinių darbų taisymą ir pasiruošimą pamokoms, yra ne tik ydinga, bet ir neprasminga. Tiksliai apskaičiuoti, kiek mokytojas ruošiasi pamokoms, ir išvesti bendrą vardiklį iš esmės yra neįmanoma ir galiausiai beprasmiška. Smulkmeniškas mokytojų darbo papildomų veiklų skaičiavimas ir reglamentavimas veda į loginę aklavietę, nukreipia mąstymą netikslinga linkme ir kelia tik vidinę sumaištį.

Reikėtų taip pat aptarti ir kitą mokytojų darbinės veiklos pusę, apie kurią yra nutylima arba labai nenoriai kalbama, tačiau jos supratimas padėtų geriau suvokti esamos tvarkos absurdiškumą. Realiai keturis mėnesius per metus nėra vedamos kontaktinės pamokos, t. y. mokytojai nedirba su mokiniais. Tai sudaro 56 atostogų dienos, birželio mėnesį ugdymo procesas Lietuvoje nevyksta dėl „savitai“ organizuojamo ugdymo proceso, rudens, žiemos ir pavasario mokinių atostogos sudaro dar vieną mėnesį.

Be to, yra nemaža dalis mokytojų, kurie turėdami maksimalų kontaktinių valandų skaičių dirba keturias dienas per savaitę. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad daugumos mokytojų darbo diena baigiasi gerokai anksčiau nei kitų darbuotojų. Tokia situacija pirmiausia yra nepalanki mokiniams, kurie praktiškai neturi galimybių po pamokų susilaukti pagalbos iš mokytojų, nes pastarieji su paskutiniu savo pamokos skambučiu išskuba iš mokyklos. Mokytojų konkretus buvimas mokykloje iš esmės yra susijęs tik su kontaktinėmis valandomis. Tiesa, reikėtų paminėti, kad mokytojai, priklausomai nuo mokyklos vadovybės reikalavimų, gali vykdyti daug abejotinos vertės veiklų. Ši veikla vadinama popierizmu, kuris dažniausiai neturi nieko bendro su mokymo procesu. Visus popierius, kurie nesusiję su tiesioginiu mokytojo darbu, turėtų ruošti centralizuotai už švietimą atsakingos institucijos, o mokytojai neturėtų švaistyti savo laiko formalių popierių rengimui.

Pagrindinė mokytojo paskirtis yra ne tik mokyti vaikus pamokų metu, tačiau po pamokų jie turėtų teikti dalykines konsultacijas, aptarti su mokiniais iškilusius mokymosi sunkumus, suteikti galimybę užsiimti sportine ir kūrybine veikla, galiausiai neformaliai bendrauti ir dalyvauti mokyklos organizuojamuose renginiuose. Šiems tikslams ir turėtų būti naudojamas darbo laikas, kai nevedamos kontaktinės valandos. Galbūt tada daugeliui tėvų nebereikėtų švaistyti savo sunkiai uždirbamų lėšų korepetitoriams, sumažėtų psichologų, socialinių darbuotojų ir kitų švietimo pagalbos specialistų poreikis.

Mokytojų ir klasės vadovų darbas su mokiniais po pamokų spręstų ne tik socialines problemas, bet ir kurtų bendradarbiavimo atmosferą bei nuteiktų mokinius prasmingai veiklai. Galiausiai mokyklos pradėtų vykdyti tikrąją savo paskirtį, o ne įsivaizduojamas veiklas, kuriomis pastaruosius metus vis labiau yra apipinamos. Tik atsirėmus į sistemingą mokymą(si) būtų galima pradėti kalbėti ir apie brandų asmenybės ugdymą. Pedagoginė patirtis liudija, kad tik rimtai besimokantis mokinys gali natūraliai tapti pilietišku ir patriotišku. Dabar dažnai ramų mokymąsi keičia dalyvavimas įvairiose veiklose, kurios neskatina tikro supratimo apie gyvenimiškas vertybes. Susitelkimas tokiai veiklai vis labiau primena imitacinį procesą, kurį dar gerai prisimename iš praeities laikų. Šiandien turime situaciją, kai viską bandoma apversti aukštyn kojomis, nes, pasirodo, imituoti veiklas yra daug kartų lengviau ir paprasčiau nei sistemingai mokyti vaikus.

Visų reformų tikslas būtų sugrąžinti mokytojus į mokyklas ir užtikrinti, kad 36 darbo valandos turi būti atidirbamos mokykloje, o ne kitose aiškiai neapibrėžtose ir neįvardijamose darbo vietose. Šiandieninis mokytojų darbas savo esme labai panašus į Seimo narių darbą, kuris beveik penkis mėnesius yra oficialiai nereglamentuojamas. Tai labai panašu į nekontaktines valandas, kurios yra skirtos įstatymų ruošimui ir jų taisymui. Tačiau, kitaip negu mokytojai, Seimo nariai gali net nebūti darbo vietoje, kai posėdžiuose svarstomi visos Lietuvos piliečiams svarbūs įstatymai. Įdomu tai, kad šią teisę netiesiogiai įtvirtinta Konstitucijos 69 str., kuriame teigiama, kad: „Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje“. Išties labai sunku tikėtis ne tik iš mokytojų, bet ir įstatymo leidėjų darbo kokybės, kai darbinė veikla gali vykti netiesioginėje darbo vietoje.

Taip pat turime suprasti, kad nuolatinės reformos, kurios vyksta nesustabdomai ir neaiškiu tikslu visai sistemai ne tik nepadeda, bet dar labiau blogina ir taip jau esamą prastą padėtį. Simptomiškai šią situaciją atspindi vis dažniau sutinkama sąvoka „įstatymo pakeitimo įstatymas“. Tai tarsi lopymas jau vieną kartą lopyto rūbo. Galiausiai po tokios veiklos pradedame nebeatpažinti ne tik seno rūbo, bet ir naujas atrodo kažkaip skurdžiai. Matydami negerėjančią padėtį, vis bandome surasti panacėją, padėsiančią išspręsti susikaupusias problemas arba atpirkimo ožį, kuris trukdo sėkmingai judėti į priekį.

Šiandien daugeliui atrodo, kad visuotiniu būdu „išvalius“ iš mokyklų jų vadovus situacija pagerės kardinaliai. Tai dar vienas ydingo mąstymo pavyzdys, kai visuotiniu būdu bandoma išspręsti keliolikos direktorių problemą. Visos švietimo pertvarkos akivaizdžiai parodė, kad negalima su kirviu darbuotis vyšnių sode. Skaudžiausia, kad neturime nei vieno aiškiai sėkmingo švietimo reformos pavyzdžio. Galbūt prieš pradedant naujas reformas reikėtų išsiaiškinti šį savotišką reiškinį, kuris jau tapo lietuviškos švietimo reformos pagrindiniu požymiu. Dažniausiai, įgyvendinant visus keitimus, regime nekompetentingumą, nepagrįstas ambicijas, realybės nesuvokimą ir aklą užsienio patirties kopijavimą.

Šiandienai susiklosčiusi padėtis ne tik neužtikrina sėkmingų reformų, efektyvaus mokymo(si), tačiau iškreipia mokytojo darbo tikrąją paskirtį. Kol nesugebėsime įgyvendinti bent kelias sėkmingas reformas, užtikrinti mokytojų kvalifikacijos, racionalios darbo apmokėjimo tvarkos, kuri sugrąžintų mokytoją į darbą, tikėtis švietimo sistemoje pasikeitimų būtų daugiau negu naivu. Be to, turime pradėti kalbėti ne apie „nepakeliamus“ mokinių krūvius, nuolatinius programų keitimus ir sudėtingus egzaminus, bet privalome reikalauti iš visos švietimo bendruomenės aukštesnės darbo kokybės, akivaizdaus rezultatų gerėjimo ir sveikos darbinės atmosferos, kuri nebūtų persunkta skundimusi ir dejonėmis. Galiausiai pradėkime mažiau žvalgytis aplinkui, susitelkime mokymui(si) ir pradėkime, kaip teigė Voltero herojus Kandidas, „darbuotis savo sode“.