„Nepasitikime jumis, ponas Kėvišai. Prašome atsistatydinti“, – pareiškė kultūros ministrė. Taip taip, pakartojo ministras pirmininkas. Tarnybos jau pradėjo patikrinimus. Tačiau – o, retesnis atvejis – ponas Kėvišas nesureagavo. Tada jau žodis prezidentei. Kėvišas nusprendė pagalvoti. Ir. Ponas Kėvišas sako – ne. Gyvename teisinėje valstybėje. Esu nekaltas, nors prieš mane suorganizuotas puolimas, aš nepasiduosiu. Laimėjau konkursą, darbą dirbu puikiai ir liksiu. Kol kas Lietuvos įstatymai nenumato, kad galima atleisti iš darbo vien už tai, kad „nepasitikiu“ – nesu politinio pasitikėjimo pareigūnas.
Absoliučiai revoliucingas elgesys – tokio elgesio dar nesulaukėme nė iš vieno veikėjo. Pasipiktinome – kaip šitaip galima, koks jis nedoras... O – be reikalo. Ne piktintis reikia, o džiaugtis – galbūt, šis revoliucingas elgesys pagaliau privers mūsų valdančiuosius imtis spręsti ne atskirų asmenų, o visos valstybės probleminius klausimus?
Pasižiūrėkime – Kultūros ministrė L. Ruokytė Jonsson jau svarsto vadovų kadencijos kiekio klausimą. Galime diskutuoti, ar tai išspręs problemas, nes, mano manymu, didžiausia problema yra ne kadencijų kiekis, o patys konkursai. Akivaizdu, kad jiems trūksta skaidrumo, atvirumo, nepakankamai svarus institucijos, kurios vadovas renkamas, dalyvavimas vadovo atrankos procedūroje. Svarstytini ir skiriamų vadovų įgaliojimų, kontrolės klausimai. Išrinktas vadovas daugeliu atveju dėl jam suteikiamų įgaliojimų tampa valdovu, galinčiu savavališkai priimti įvairaus lygio ir atsakomybės sprendimus.
Tai senos problemos, ne kartą aptartos viešojoje erdvėje, bet taip ir neišspręstos. Manau, kad Kėvišo atkaklumas – didelė paslauga Lietuvai. Kuo drąsiau Kėvišas priešinsis spaudimui atsistatydinti, tuo mums visiems bus geriau – matydami akivaizdų savo bejėgystės faktą, politikai bus pagaliau priversti peržiūrėti įstatymus dėl vadovų skyrimo tvarkos ir dėl vadovų įtakos bei galių jų vadovaujamose institucijose ribojimo.
Antroji mus visus liečianti problema kyla iš kitos, nei skyrimas į pareigas, pusės, – asmens atleidimo iš darbo problema. G. Kėvišo atveju – tariama „Jūs atleidžiamas, nes mes jumis nebepasitikime“.
Nepasitikėjimas. Apsidairykime – jo visur tiek pilna, jis tiek įgalintas, kad nuo to didelio nepasitikėjimo mes visi imame jaustis nesaugiai. Tokios istorijos kaip su ponu Kėvišu kartojasi mažesniais mastais bene visų mūsų gyvenimuose, visų, kurie esame priklausomi nuo kitų dėl savo pareigų, darbo santykių, atlyginimų (ir visai nesvarbu, kokio dydžio). Esame absoliučiai nesaugūs, nes, atrodo, nepasitikėjimas ėmė dominuoti ir darbo teisėje.
Taip, kaip valstybiniu mastu darosi įprasta atleisti iš užimamų pareigų nepasitikėjimo pagrindu, taip šitas scenarijus kartojasi ir vietiniu mastu. Bet kuriame rajone meras sako savo tarnautojui – aš tavim nepasitikiu, prašau išeiti. Bet kurioje įstaigoje vadovas sako eiliniam tarnautojui – aš tavimi nebepasitikiu – išeik. Bet kurioje darbovietėje – nepasitikiu – išeik. Neišeini? Pradėsime tyrimą, seksime kiekvieną žingsnį, nagrinėsime kiekvieną veiksmą.
Ką daro darbuotojas? Paklausia savęs – ar jis turės jėgų ir sveikatos atlaikyti šį spaudimą? Ar turės moralinės stiprybės išgyventi likusių kolegų nusigręžimą, ignoravimą? Šie nenorės rizikuoti, draugaudami su pasmerktuoju, – gi sukelsi vadovo nepasitikėjimą... Tad pasmerktasis dažniausiai nusprendžia pasiimti išeitines (jei siūlomos) ir išeiti – dėl šventos ramybės, sveikatos, noro išlaikyti bent kažkokius santykius su kolegomis.
Pripažinkime, daugelis iš mūsų norėtumėme turėti tiek drąsos ir tiek stiprybės. Nagi, būkim sau atviri – kiekvienas svajojame savivalės ir teroro akivaizdoje pasakyti savo „vyresnybei“ – jūs elgiatės neteisėtai, jūsų veiksmai pažeidžia teisės normas. Bet mes – ne kėvišai, retas turime tiek įtakos, draugų, užtarėjų, pinigų... Tad bijome, paklūstame, nuleidžiame galvas. Gal dėl to ir Kėvišu taip piktinamės – na, ne toks kaip visi.... Kaip drįso mūsų, klusnių avelių bandoje, kelti triukšmą ir reikalauti teisėtumo? Kaip drįso neklausyti pačios prezidentės? O aš sakau – puiku, kad drįso. Puiku, kad reikalauja atleidimo teisiniu pagrindu. Dar būtų puiku, kad kreiptųsi į teismą dėl persekiojimo, šmeižimo ir spaudimo. Psichologinės įtampos ir streso sukėlimo darbe. Argi mūsų įstatymai negina dirbančiųjų?
Negalima persekioti asmens darbe vien dėl to, kad jis tau nepatinka. Nepasitikėjimas – tai nepasitikinčiojo problema. Jis turi ieškoti būdų, kaip pasitikėti ir kaip suskurti tokius santykius, kuriuose to pasitikėjimo atsirastų. Jei darbuotojas nevykdo savo pareigų, pažeidžia darbo sutartį, sutartyje nurodytus darbo etikos reikalavimus – tada prašom, suformuluokite atitinkamą nutartį ir atleiskite žmogų iš darbo teisėtai. Tad Kėvišas, šiuo atveju, kovoja už mūsų visų saugumą dirbti ir žinoti, kad neužtenka ,,nepasitikiu“ tavo atleidimui. Nesvarbu, kas ketina tave atleisti – tavo kontoros vadovas ar pati prezidentė. Žmogų atleisti galima vadovaujantis tik teise. Galbūt, Kėvišas įrodys šito tiesą.
Ir nenoriu aš Kėvišo šiuo atveju daryti didvyriu ar kovotoju. Tiesiog – noriu atkreipti mūsų visų dėmesį, kad negalime toleruoti ir visuotinai pritarti besiformuojančiai praktikai – atleidinėti žmones pagal įgeidžius. Kad ir ką galvotumėme apie poną G. Kėvišą, pirmiausiai turime šiuo atveju vertinti ne jį, o jo atleidimo iš darbo pagrįstumą.
Jei iš esmės nebus pakeisti sisteminiai trūkumai, Kėvišas įvairiomis prasmėmis bus (ir yra) tik vienas iš daugelio. Nuvers jį – išdygs kitas, ateis naujos valdžios, prigamins naujų kėvišų, sukels naujų skandalų, o teisiškumo, skaidrumo mūsų valstybėje nepadaugės. Ir šie trūkumai yra būdingi ir reiškiasi ne tik valstybiniu lygmeniu: jie fraktalų principu nusileidžia iki pat mažiausių ir žemiausių institucijų ir įstaigų. Tad jie liečia kiekvieną iš mūsų. Belieka tikėtis, kad Kėvišas bus taip ilgai ir taip įžūliai, kad politikai nebeteks kantrybės ir, pagaliau, imsis tvarkyti ne personalines, o sistemines problemas.