Koks įžūlumas? Kaip jis drįsta? Kokia arogancija? G. Kėvišai, atsitokėkite! Tokie ir panašūs komentarai lydi šį Operos ir baleto teatro vadovo sprendimą. Tačiau čia nei arogancija, nei drąsa.

Jei jums yra smalsu, įdomu ir dar iki šiol nematėte tokio fakto apraiškų, štai taip atrodo įtaka. Įtaka žmogaus, kuris buvo Kultūros ministru, tuomet pradėjo vadovauti Nacionaliniam operos ir baleto teatrui ir kuriuo nepasitikėjimą pareiškė Kultūros ministrė, premjeras ir šalies Prezidentė. Bet jis verčia visus laukti ketvirtadienio ryto, nors sprendimą pažadėjo paskelbti trečiadienį, eiti į kioską, pirkti dienraštį, jį atsiversti ir surasti plotelį, Gedvydo Vainausko specialiai išskirtą G. Kėvišui.

Retas kuris abejoja G. Kėvišo gabumais. Gal net ir nuopelnais Lietuvos kultūrai, nors nuomonių šiuo klausimu yra daugiau ir visokių. Bet palikime tai meno ekspertams, jei tik Lietuvoje dar yra likę drąsių ir svarbiausia – nepriklausomų. Bet viską karūnuoja įtaka.
Parašyti straipsnį, kad dabartinė Kultūros ministrė dėl savo nekompetencijos negalėjo bendradarbiauti su G. Kėvišo įmone, dirbančia su pasaulinio garso menininkais, yra viena. Tačiau įtraukti į savo žaidimus seną ir vos vos iš sunkios ligos išsikapsčiusį Prezidentą Valdą Adamkų – jau visai kas kita.
Indrė Makaraitytė

Taip, Gedvydas Vainauskas, „Lietuvos ryto“ vadovas, yra G. Kėvišo bičiulis. Juos sieja ne tik bičiulystė, bet ir finansiniai reikalai. G. Kėvišas ne tik įsigijo sklypą iš G. Vainausko Ispanijoje, kas yra nei keista, nei neįprasta. Kas už to slypi – mums, žinoma, smalsu, bet tai nelabai mūsų reikalas. Bet „Lietuvos rytas“ yra ir G. Kėvišo kultūrinių – verslo projektų partneris. Tai jau rimčiau. Kuris dalijasi, kuris moka, kuris ima? Šalia G. Kėvišo – Naglis Stancikas, buvęs „Snoro“ banko viceprezidentas. „Snoras“ buvo „Lietuvos ryto“ akcininkas, „Snoras“ sunkiais laikais neatėmė iš G. Vainausko įtakos ir mainais už tai G. Vainauskas „Snorui“ taip pat atidirbo. Neigti, kad dabar šie žmonės niekuo nesusiję, yra bepramiška ir net naiviai juokinga.

Ar jiems yra kas nors šventa, kai kyla nors kokia nors grėsmė jų įtakai?

Parašyti straipsnį, kad dabartinė Kultūros ministrė dėl savo nekompetencijos negalėjo bendradarbiauti su G. Kėvišo įmone, dirbančia su pasaulinio garso menininkais, yra viena. Tačiau įtraukti į savo žaidimus seną ir vos vos iš sunkios ligos išsikapsčiusį Prezidentą Valdą Adamkų – jau visai kas kita. Daugumai lietuvių V. Adamkus vis dar yra garbingiausias ir mylimiausias Lietuvos politikas, tačiau G. Vainauskas ir G. Kėvišas ir kiti jam artimi žmonės puikiai žino, kad gražiai pakalbėjus su Prezidentu, jį gali įtikinti gražiais ketinimais, o jis įsigilinti į detales neturi galimybių. O dabar net ir nepagalvoja, kad reikėtų.

O šie vyrai pasiruošę viskam, bet kam ir eina toli.

Bet ne tik ši ciniška siena saugo G. Kėvišą.
Nemokamas bilietas lietuvišką elitą paguldo ant menčių. Juk negali „Lidlą“ pirmosiomis atidarymo dienomis šturmavusios dėl pigesnių maisto produktų tautos elitas būti kitoks.
Indrė Makaraitytė

Įtakos lygiui pamatuoti, ypač anksčiau, nors ir dabar šį matą galima taikyti, yra to paties dienraščio „Lietuvos rytas“ priedas „Stilius“. Peržiūrėkite G. Kėvišo svečius, kurie kasmet renkasi į jo renginius, gimtadienius, atidarymus, premjeras. Jie ir yra jo įtaka.

Visų, ne tik G. Kėvišo, renginių dalyvių fotografijos prie sienelės suteikia labai daug informacijos apie žmones, jų gyvenimo būdą ir jų socialinius ryšius. Socialiniai ryšiai taip pat yra įtaka. Bet vieni žmonės ateina į atsitiktinius renginius, kai reikia trumpalaikio efekto. Ir visai kitaip yra G. Kėvišo renginiuose. Jiems nereikia valentaičių apnuogintų pečių ir iškirpčių ir vietoje nukaunančio primerktų petruškevičių akių žvilgsnio dėmesiui pelnyti. Ten veidai – visada tie patys ir keičiasi tik elito damų apimtys, aprėdai ir makiažas. Kartais keičiasi ir damos prie tų pačių vyrų, bet čia tik smulki detalė, nes ne jos – esmė.

Kultūros renginiai, aukšto lygio pagal lietuviško elito supratimą, yra pirmasis žingsnis į elitui save priskiriančio širdį. Nemokamas bilietas lietuvišką elitą paguldo ant menčių. Juk negali „Lidlą“ pirmosiomis atidarymo dienomis šturmavusios dėl pigesnių maisto produktų tautos elitas būti kitoks.
Esmė yra ta, kad jis siūlo tikrai prabangų produktą, bet už lietuvišką kainą. Kainos skirtumą sumoka mokesčių mokėtojai. Tik absoliuti dauguma jų nei svajojo, nei turėjo galimybių bent akies krašteliu pasižiūrėti į aukščiausios klasės pasaulio operų pasirodymus.
Indrė Makaraitytė

Tie, kurie supranta, kad nemokamų pietų, kaip ir bilietų nėra, taip pat yra G. Kėvišo pusėje, nes šis garantuoja kokybę. Pirma, turėti tarp draugų pasaulinio garso impresarijų – kažkas tokio. Dar kitaip skamba, kai pas pasaulinio garso impresarijų teatre vyksta privatūs vakarai. Ir net jei už tai reikia sumokėti, sumokama už kokybišką produktą. G. Kėvišas verslininkas, jis bet ko nesiūlo. Bet visa esmė yra ta, kad jis siūlo tikrai prabangų produktą, bet už lietuvišką kainą. Kainos skirtumą sumoka mokesčių mokėtojai. Tik absoliuti dauguma jų nei svajojo, nei turėjo galimybių bent akies krašteliu pasižiūrėti į aukščiausios klasės pasaulio operų pasirodymus. Nebent jūs girdėjote, kad, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė, kasmet G. Kėvišo prašoma paremti jo ir jo sūnaus įmonės organizuojamus koncertus ir tai sėkmingai daranti, būtų „išmetusi“ į rinką nemokamų bilietų.

Verslas yra verslas. Bet politikai yra toji vilna, kurią šukuoti lengviausia. Sunku patikrinti, kai nestovi prie ložės durų, kurie diplomatai, ministrai, Seimo nariai yra dažniausi G. Kėvišo svečiai, nors neoficialus sąrašiukas yra, bet galima pažiūrėti kitu kampu. Imkim, tarkim, Kultūros ministrą Šarūną Birutį. Jis dabar jaučiasi nusiplovęs nuo atsakomybės ir ramiai fotografuojasi prie Kino pavasario sienelės, bet 2015 m., kai G. Kėvišo vadovaujamas teatras vyko dar vienų gastrolių į Izraelį, kartu važiavo ir Š. Birutis. Kodėl, pavyzdžiui, Š. Biručiui prireikė paknopstomis rengiamo vizito į Izraelį, priderinto prie teatro gastrolių, jei ten net nebuvo susitikęs su savo kolega – Izraelio kultūros ministru ir vizitas nebuvo iš anksto suplanuotas?
Teisiškai nėra tokio pagrindo. Politiškai tai skambėtų kaip susidorojimas. Visais atvejais teismas grąžintų G. Kėvišą atgal. Ir valstiečiai pastatyti prieš faktą ir turi sunkiai, bet pripažinti, kad laimėti rinkimus galima sumaniai sustrategavus rinkiminę kampaniją. Bet pat savaime pergalė įtaka netampa.
Indrė Makaraitytė

Ir jums iškart kitas klausimas, kol dar galvojate atsakymą į pirmąjį. Ar užteko kelių gastrolių Š. Biručiui ir nemokamų kvietimų į prabangius kultūros renginius, kad daugiau nei pusmetis prieš baigiantis kadencijai Kultūros ministerija surengtų konkursą direktoriaus vietai užimti ir juo vėl, penkerių metų kadencijai, taptų G. Kėvišas?

Klausimas atviras, tačiau būtent šis konkursas ir yra didžiausias klaustukas G. Kėvišo profesinėje biografijoje. Šis konkursas, o ne kas nors kitas, yra tai, kas išduoda G. Kėvišą.

Nes visa kita – vandens raibuliai. Ikiteisminiuose tyrimuose kol kas nėra nė vieno įtariamojo, sutartys su sūnaus, kitaip tariant, savo įmone yra daugiau mažiau paaiškinamas dalykas, nes kaip kitaip maža kompleksuota valstybė pasikvies pasaulinio garso orkestrus? O štai konkursas išdavė, kad G. Kėvišas ir jo aplinka jautėsi nesaugiai. Kitaip tariant, Š. Birutis jau buvo „apdirbtas“, socialdemokratai – kišenėje, o konservatorių gretose – Vytautas Juozapaitis, kuris turi ir turėjo ambiciją tapti Kultūros ministru ir kurių keliai, deja, bet susikirto.
Ikiteisminiuose tyrimuose kol kas nėra nė vieno įtariamojo, sutartys su sūnaus, kitaip tariant, savo įmone yra daugiau mažiau paaiškinamas dalykas, nes kaip kitaip maža kompleksuota valstybė pasikvies pasaulinio garso orkestrus? O štai konkursas išdavė, kad G. Kėvišas ir jo aplinka jautėsi nesaugiai.
Indrė Makaraitytė

Bet štai bėgo vyrai nuo konservatorių, kurių dalis taip pat jo kišenėje, o užpuolė ant valstiečių, kurie suvažiavo į Seimą su plūgais ir kombainais ir apie elitinį meną jų supratimas toks, kad tautiniams drabužiams siūti reikia pasamdyti elitinį dizainerį. Ministrė L. Ruokytė Johnsson, pasirodo, tokia kvaiša, kad net nesugebėjo G. Kėvišui rasti tinkamų muzikantų. Taip į konsultantų, padoriai uždirbančių, lygį ji ir nepakilo...

Kaip keistais pagrindais surengtą direktoriaus konkursą naujai kadencijai paversti pagrindu atleisti G. Kėvišą?

Teisiškai nėra tokio pagrindo. Politiškai tai skambėtų kaip susidorojimas. Visais atvejais teismas grąžintų G. Kėvišą atgal. Ir valstiečiai pastatyti prieš faktą ir turi sunkiai, bet pripažinti, kad laimėti rinkimus galima sumaniai sustrategavus rinkiminę kampaniją. Bet pat savaime pergalė įtaka netampa.

Įtaką gali tik užsidirbti. Ir tik tada, jei skrupulingai, ilgai ir tiksliai dirbsi. Ir ne tik su garbės ir padoraus atlyginimo už savo gabumus ištroškusiais menininkais.

Tačiau taip labai neliūdėkime. Socialdemokratai nyksta, Darbo partijos nėra, liberalai – baikštūs, verslas visada ilgainiui pradeda žiūrėti ten, kur link pučia vėjas. Žmonės taip pat įgauna daugiau drąsos ir kai kurie pradeda šnekėti, nes dabar tai tampa lyg ir madinga. Ir senųjų žiniasklaidos klanų įtaka silpsta.

Ir dar. Gal G. Kėvišas to dar nėra patyręs, kad G. Vainauskas, net ir padėdamas kitiems, pirmiausiai dirba sau. Ir šį arogantišką planą – įdėti užsakomąjį skelbimą jo dienraštyje – pasiūlė G. Kėvišui greičiausiai jis pats. Su mintimi, kad jis visą ketvirtadienio rytą galės įsivaizduoti, kaip D. Grybauskaitė, S. Skvernelis ir kiti varto jo dienraštį, ieško G. Kėvišo prakalbos ir galvoja apie jį, G. Vainauską.

Bet ties šia vieta vyrai labiausiai ir suklydo.