Turbūt neatsitiktinai. Nors, kaip rodo žiniasklaidos šaltiniai, šis teatras dėl to nelabai nukenčia. DELFI žurnalistės Birutės Davidonytės aprašytų skandalų kontekste, kai su teatro vadovu jau per žiniasklaidą „kalbasi“ valstybės ir vyriausybės vadovai, pravartu žvilgtelėti, ar tikrai tai yra visiškai nacionalinis teatras?
Iš 41 repertuare įrašyto spektaklio Lietuvos menininkams – režisieriams, choreografams, kostiumų dailininkams sudaryta pastatyti gal kokius 7. Nelygu kaip skaičiuosi.
Kadangi teatro lankytoju esu nuo 7 metų, galiu teigti, kad operos atveju įvertinti statistiškai yra paprasčiau: dabar iš 18 operos pastatymų 5 režisavo lietuviai, taip pat 5 spektaklių kostiumų dailininkai buvo lietuviai (iš tikrųjų pagal vardus – 3), o scenografai – 4.
Bet nesu tikras, ar gerai yra, kad Londono ir Vilniaus teatrai giriasi panašiais „Madame Butterfly“ pastatymais (iliustracijos – žemiau). Mat tikrai puošnių kostiumų dailininkė – ta pati. Gal ji Vilniuje neėmė jokio honoraro, nežinau.
Suprantama, kad mainų ir idėjų politika menuose, kaip ir mokslo pasaulyje, vadybos požiūriu itin svarbu, bet kodėl bent jau pusę spektaklių negalėtų kurti Lietuvos menininkai už Lietuvos valstybės pinigus?
Jei matome, kad Varšuvos Didžiajame teatre Krzysztofas Pastoras yra choreografijos vadovas ir tokias pat pareigas tuo pat metu eina Vilniaus teatre, tai ar tos pareigos yra skirtos tik statyti baletus, ar, kaip baleto direktoriaus, tai yra pareigos sudaryti sąlygas statyti IR kitiems?
Kalbant apie teatro tradicijas, apskritai sudėtinga teigti, kad jos pastebimos. Galbūt ir buvo labai vertingas sprendimas išbraukti „Traviatą“ kaip nuolatinį gruodžio 31-osios spektaklį, tačiau koks biudžetinis teatro privalumas pardavinėti pirmosiose eilėse bilietus kone po 200 eurų į spektaklį Naujųjų metų išvakarėse?..
Tarsi tai būtų ne repertuarinis, bet vienkartinis pastatymas ar koncertas.
Didžiausias stebuklas pagaliau yra tai, kad šiais metais suteikta nauja galimybė Lietuvos autoriams sukurti operą vaikams. Juolab kad ten viskas itin puošnu, kaip ir turi būti vaikams.
Kita vertus, teatras gal nekaltas, kad jo aplinka estetikos požiūriu apsmurgusi, suskeldėjusiomis raudono marmuro plokštėmis ir betono šaligatviais. Vis dėlto tai šiek tiek turi būti svarbu ir teatro vadovams, kurie mėgdavo ir mėgsta priiminėti valdžios vyrus vienoje iš pagrindinių ložių. Kodėl taip ilgai užtruko sužinoti apie Teatro pūlinius?
Viena iš aplinkybių ir yra Ložė. Tiesiogine, bet labiau – perkeltine prasme.
Ir tai ne tik pirmosios ar antrosios valdžių problema, bet – ir ketvirtosios.
Ką gi – jos reikalas, jos skaitytojų reikalas, nes tai – uždaroji akcinė bendrovė. Nors liūdna, kad ir buvęs valstybės vadovas, dabar duodamas interviu laikraščiui – teatro rėmikui, tampa savotiška kovos priemone ar „priedanga“.
Bet štai televizinė visuomenės žiniasklaidos priemonė, kurios kultūros kanalo žurnalistė, lyg naktiniu ekspresu keliaujanti savo uždarame kupė, maloniai ir ilgai šnekina direktorių, turbūt tenkina visos meno visuomenės interesą? Kadangi „nepatogių“ interviu klausimų direktoriui neturi. Tačiau po kurio laiko ši žurnalistė lyg niekur nieko surengia diskusiją tokio pat formato, tik kito pavadinimo savo visuomeninės TV laidoje tarp kritikų-intelektualų apie tai, kodėl Lietuvoje prasta teatro kritikos padėtis.
Objektyvu?
O gyvenime – kaip išeina: žiūrint, kas kieno Ložėje sėdi. Todėl „kalti“ dabar vien direktorių yra patogu, bet ne iki galo atsakinga.
Ne vienas juk gavo „nešti savo šviesą ir tiesą“, kurią ypač dosniai dalindavo vienas ministras. Mat ne vienas turbūt veltui ložėje sėdėdavęs.